Malaizijos vakarinė pakrantė

Vakarinė Malaizijos pusė skyrėsi nuo rytinės. Mažų keliukų buvo reta, pakelės kavinių daug, tiek malajų, tiek indų maistas puikus, viešbutėlių pasitaikydavo, ramių vietų poilsiui beveik nepasitaikydavo, tad mynėme spėriai, ypač kad ir tikslą turėjome aiškų – sutartu laiku sutartoje vietoje planavom dviračius išmainyti į plaukiojimą jachta.

Norėdami atsipūsti nuo didkelių, porai naktų atsikėlėme į Pangkor salą. Pasiekti salą Malaizijoje  sudėtingiau nei Tailande, kur į normalaus dydžio salas kursuoja mašinų keltai. Malaizijoje teko įkelti dviratį į nedidelį keleivinį laivą. Šalia dviračių plaukė ir keli motociklai, kuriuos laiptais ir nešte taip pat įkėlė į keleivinį laivą, net trapo nebuvo. Savaitgaliais į salas ir paplūdimius plūsta minios malajų turistų. Tokio vietinių turistų srauto nematėme jokioje kitoje Pietryčių Azijos šalyje.

Vienai nakčiai pasiprašėm nakvynės prie katalikų bažnytėlės - toks kuklus mažas pastatėlis, o aplink daug vejos ir pavėsio – atrodė puiki vieta kempinguoti. Ir pakliuvom misionieriui į nagus. Teko ir papoteriauti ir šventą raštą kartu paskaityti :) Šiaip tai labai įdomus žmogelis, tamsiu jo niekaip nepavadinsi, bet elgėsi neįprastai. Prieš leisdamas mums pasilikti, skambino kunigui atsiklausti, nes jis irgi ten kaip ir svečiuose buvo. Kad pokalbis sklandžiau vyktų, prieš skambindami pasimeldėm. Rankomis susikabinti nereikėjo, bet jau arti to:) Kaip vėliau išsiaiškinom, jis mokytojauja gentinėje bendruomenėje Malaizijos centre esančiuose kalnuose, kas tikriausiai reiškia, kad žmogelius į teisingą tikėjimą bando atversti. Kaip supratom, dar kalnuose yra nemažai genčių, kurios gyvena harmonijoje su gamta - kerta, degina mišką, augina tapijoką, o kai nualina dirvą, vėl persikelia į kitą teritoriją ir  kerta bei degina kitą miško plotą. Misionierius čiabuvius pratina ryžius valgyti, moko tvirtesnius stogus dengti, dabar kaip tik stato vandens rezervuarą, platina takelį, kad bent motociklu prie kaimelio būtų galima privažiuoti. Papasakojo, su kokiais sunkumais susiduria, kai bando krašte, kur valstybinė religija islamas, kitokias pažiūras skleisti. Net balsą pritildė ir aplink apsidairė prieš valdžią burnodamas. Įdomiai pleptelėjom, prieš išlydėdamas į kelią net pasisiūlė mus, piligrimus, materialiai paremti, bet mes, žinoma, griežtai atsisakėme.

Penango salos didmiestis Džordžtaunas mums irgi patiko, ten mums buvo gera. Pusryčiaujam sau kartą lauko kavinės pavėsyje, kartais net vėjelis papučia, aplinkui visa ta kolonijinė architektūra, įtraukta į pasaulio paveldo sąrašą. Šalia geria kavą du senukai kinai ir gyvai kažką aptarinėja. Tada paeina į skersgatviuką nusičiurkšt (čia kaip ir visur kitur atvira kanalizacija, tai ko vargintis). Ramūs ir patenkinti sustoja pakalbinti menininko, pasistačiusio molbertą ir mentele storai tarsi uogienę tepančio dažus ten, kur turėtų būti žydras dangus, balti bažnyčios skliautai ir mes, sėdintys lauko kavinėje. Įvertina menininko darbą, o tada dar ir mums paaiškina, kad stebim vieno žymesnių Malaizijos menininkų neeilinio paveikslo gimimą. Patiko mums šis miestas ir vakare, kai susistumia savo karučius maisto prekeiviai. Gražu pažiūrėti, kaip mikliai sukasi visa šeimyna: iš vieno dubenėlio ką paima, į verdantį sultinį įkiša, kažką kitą iš garų ištraukia, viską į lėkštę supila, vieno, antro, trečio prideda. Prie ugnies mikliai sukasi senimas, jaunesni lėkštes valgytojams nešioja, čia pat ant šaligatvio bliūduose indus plauna. O norinčių užkąsti  galybė, vos randi kampą, kur prisėsti.

Nuolat pravažiuodami matydavome pjaunant pakeles ar parkelius.

Tokių ramių keliukų rasdavome retai.

Palmyne beveik taip pat gražu kaip beržyne ar pušyne :)

Pangkor salos kalniukai, kurių nuotraukoje, galima sakyt, visai nesimato.

Raskite Tomą. Šitoje nuotraukoje įkalnė jau ŠIEK TIEK  priartėja prie realybės :)

Tokie laiviukai kursuoja tarp salos ir žemyno.

Džordžtauno reklamos.

Tuoj čia kunkuliuos puodai ir vakarieniaus galybė žmonių .