Aliejinių palmių džiunglės Borneo saloje, Malaizijoje.

Mes mėgaujamės gyvenimu Malaizijoje. Panašus jausmas buvo apėmęs atvykus iš Indijos į Tailandą. Mažame Tawau miestelyje Malaizijos Sabah valstijoje Borneo mes vėl pasijutom kaip žmonės. Galime išeiti į parduotuvę, turgų ar šiaip pasivaikščioti ir niekas nešaukia "hello misteeeer", ir nebando palavinti savo anglų kalbos žinių, ir nebando parodyti, kiek jau pramoko (How you, what you, what you do, fack you, I love you  etc). Čia viskas kiek ramiau, dauguma žmonių kalba angliškai ir tuo nesididžiuoja :) 

Ir jei kas tikisi, kad mes per Borneo džiungles važiuojam, tai giliai klysta. Visas miškas čia jau seniai nukirstas ir parduotas, ir pinigai išlesti :) Stovi daugiaaukščių džiunglės kaip ir bet kur kitur. Užteko mums ir 350 kilometrų Borneo keliais. Stengėmės išgyventi (= išlikti), o dairytis aplinkui laiko kaip ir nelabai buvo :) Nesitikėjom, kad kelias bus toks intensyvus. Važiavo sunkvežimiai su aliejinių palmių vaisiais, aliejaus “benzovežiai” ir šiaip nenutrūkstantis srautas mašinų. Ir mūsų nelenkė NĖ VIENA mašina su rąstais. Išvada - nebėra čia miško, viskas seniai iškirsta ir apsodinta aliejinėmis palmėmis. Per visus 350 km buvo kokios trys atkarpos miško po penkis km ilgio ir viskas. Visur kitur tik aliejinės palmės kiek akys užmato. Net sumokėjome pinigus, kad po mišką pasivaikščiotume (Džiunglių pažinimo centre). Visai greta buvo orangutangų reabilitacijos centras - ten turistai plūste plūsta, bet mes Singapūro zoologijos sode taip artimai ir įdėmiai apžiūrėjome tuos padarėlius, kad nusprendėme nemokėti už brangų įėjimą ir išvengti galimo nusivylimo :)

Penkias naktis nakvynės prašėmės pas žmones ir gyvenome labai patogiai ir ramiai, vis tik Malaizija čia. Vieną vakarą palapinę statėmės "Borneo pakraštyje baptistų bažnyčioje". Skambėtų kaip iš vaikystės knygų, tik apibūdinimų "atokioje", "džiunglių viduryje", "šalia galvų medžiotojų kaimelio" niekaip neprikabinsi :) Vidinį palapinės tentą pasistatėme ant altoriau pakylos (altoriaus baptistai kaip ir neturi) šalia būgnų komplekto ir dviejų elektrinių gitarų. Ir visą naktį du ventiliatoriai iš dviejų šonų pūtė ir vėsumos įspūdį bandė sudaryti.

Dar vieną naktų nakvojome prie katalikų bažnyčios. Ten netikėtai buvome pakviesti į įkurtuves, į kurias susirinko visa katalikiška bendruomenė. Net papoteriauti turėjom progą, bet paskui tai vakarėlis buvo liuks. Kaip su “Slingu” atsipūtėm :) Vienas vyrukas labai paprastai paaiškino : šeimininkas nupirko alaus, tai reikia gert ir linksmintis, šeimininkas laimingas, kai svečiams linksma. Tai va. Ir dar, pasirodo, kad nėra taip jau čia viskas blogai, kaip parduotuvėse atrodo. Maža skardinė kontrabandinio alaus - tik 2,7 lt. Kai tuo tarpu parduotuvėje kainuoja trigubai brangiau.

Pasaulis apvalus ir visur pati tikriausia pasaulio bamba :)

  

Laimei, viduje apsilankyti neteko.

Įkurtuvės. Šalia - šeimininkas. Mums rodė dėmesį ir pagarbą, dainuoti pirmus kvietė, valgyti pirmiems davė.

Visi vakarėlio svečiai dirba palmių aliejaus pramonėje ir gyvena pasiturinčiai (lietuvišku supratimu).

Paprasta jiems čia, nereikia investuoti į šiltus ilgaaulius :)

Tikimės, kad dar nepaskutinis tūkstantis :)

Čia viena iš tų trijų miškingų atkarpų. Iškart ėmė čiulbėti paukščiai ir lakstyti beždžionės.

Lomoje - palmių aliejaus fabrikėlis.

Visas tas palmių plantacijas reikia prižiūrėti. Čia plūsta darbo jėga iš Bangladešo, Filipinų, Indijos, Kambodžos etc.

Namukai įsispraudžia tarp aliejinių palmių ir kelio.

Dar viena menka miško atkarpa. Šioje terasoje statėmės palapinę nakčiai.

Ta moteriškė kairėje - svetingos baptistų bažnyčios pastorė.

Aliejinių palmių vaisiai.

O šitas vaisius valgomas, tik pavadinimą pamiršom. Ir labai labai skanus mums pasirodė.

Miškas džiunglių pažinimo centre :)

Medžio sėklos. Visi stengiasi daugintis kaip tik įmanydami.

Sandakan miesto "džiunglės".