Vandenyno ir nacparkų pakraščiais

Tomas ką tik dingo už posūkio...


Tomas mirksta

Šiaurės pašvaistė virš Indijos vandenyno :)

Kai tingisi fotografuoti atsistojus...:)

Paukštukas surfina ant vandens buivolo kaip ant banglentės.


Šitas pats gyviausias ir pats tikriausias krokodilas deginosi ne taip jau toli nuo keliuko.

Tuo pačiu keliuku išbaidyta  motociklo dūmė iguana.


Šikšnosparniai gyvena didelėmis kolonijomis.

Ne kartą matėm, kaip šikšnosparniai, tarytum riebios kriaušės, nutūpia ištisas medžius.



Prieš kokias dešimt minučių šis vaikinukas buvo užlipęs į palmę ir skynė kokosus, dabar darinėja žuvį, kurią šiandien ištraukė, ir planuoja vakare prie šių gėrybių su draugais dar pasistatyti arako.








Iguana, šikna ir buivolas

Buivolas ir jo ištikimi draugeliai

Ryžiai


Kas liko iš dramblio mus pamačius :) Gerai, kad mes jo nepamatėm...



Beždžionių buvo pilni krūmai ir medžiai, visai kaip "Mauglyje", bet jos, laimei, nebuvo tokios naglos, mums sustojus ir išsitraukus fotiką pasislėpdavo tankmėje ar kur aukščiau.





8000 tūkstančiai sukako prie kito tokio paties kelio ženklo tik kokiais 229 kilometrais ankščiau. Mus taip suintrigavo tas ženklas, kad apie kilometrus pamiršom.


Šis padaras žingsniavo prieš eismą, ne ta kelio puse :)




Paršiukų namelis ant vandenyno kranto: sienos iš palmių lapų, stogas iš palmių lapų, o duše ir palmių lapų pagailėta, prausėmės po atviru dangumi.

Paršiukų namelis iš vidaus.

Šalia paršiukų namelio buvo labai smagus hamakas.

Dėl tokio grobio varanas nepatingėjo vidury dienos iš balos išlįsti.

Vėl pakrantė

Apsukę ratuką per arbatos, kaučiuko ir ryžių laukus nusileidom prie vandenyno pakrantės. Labai jau traukė vėl pasiklausyti naktinės bangų mūšos, pasėdėti ant kokio akmens dieną, pasimaudyti, “pašniurkelinti” su vamzdeliu.

Kelias pietvakarinėje pakrantėje – vienas geriausių saloje, asfaltas lygus, kelias lygus, nekalvotas, kokį trečdalį savo ilgio eina pačia pakrante, tad važiuoti gaivu ir smagu. Vėl teko save kiek pristabdyti, kad nenumintume tų nepilnų poros šimtų kilometrų vienu ypu J Buvo akimirkų, kai prisiminei, kad šitą Budą jau fotografavai, čia pirkom bandelių, čia pasiklausėm kelio, bet kadangi visa šita pakrantė – vienas ištisas kaimas su galybe žmonių, autobusų, motociklų ir tuktukų, kurie visi chaotiškai maišosi, jausmo, kad čia jau buvai, praktiškai nepajutom. Be to, net ir planui-norui-svajonei, apsistoti antrą kartą tame pačiame (vieninteliame atrastame visoje saloje už prieinamą kainą!) viešbutėlyje su bevieliu interneto ryšiu nebuvo lemta išsipildyti. Mums bevažinėjant kažkaip padaugėjo turistų, išaugo kainos, viešbutėlių savininkai tingiai pasirodo tarpuvartėse – “Full”,- palaimingai ištaria. Antrą kartą į tą pačią upę neįbrisi, ta pačia pakrante nepravažiuosi. Stojome kitose vietose, matėme kitas palmes ir krabus, braidėme po kitą smėlį, matėme kitų laivų šviesas, juosiančias salą patamsyje.