Kruizas Labuan Bajo - Makassar

Gerai, kad “kruizas” iš Flores salos į Sulawesio salą buvo staigmena, nors bilietus jau buvome nusipirkę iš anksto.

Traukinys Indijoje, palyginus, buvo tik ilga pramoga. Čia “pramoga” buvo trumpesnė, bet žymiai intensyvesnė. Dvidešimt penkios valandas stipriai perpildytame neventiliuojamame laive. Savo noru ir susimokėjus.

Laivas vėlavo tris valandas. Į laivo vidų galima buvo patekti pro dvi siauras duris. Iki vienų, prie kurių nelaimei atsidūrėme mes, vedė statūs laiptai, iki kitų buvo trapas. Laivui prisišvartavus ir atvėrus duris vieni nešikai puolė su kroviniais lauk, kiti žmonės ir nešikai su mantomis į vidų. Mes pasiryžome pasipriešinti miniai nešte nešančiai mus link laiptų ir prasibrauti prie trapo. Užtrukome kokias dvi valandas kelis kartus pamesdami vienas kitą jūroje žmonių, iš kurių kiekvienas turėjo kokį nešulį ar tris, ar bent jau kūdikį. Vienu metu pagalvojau, jeigu ramiai sau palauksiu, tai visi susigrūs ir tada jau ramiai užsistumsiu savo dviratį 40 laipsnių trapu aukštyn. Žmonių nemažėjo ir kai jau laivas ėmė gazuoti supratau, kad jeigu nesiimsiu priemonių, tai galiu kartu su kitais netilpusiais likti krante. O kadangi Tomo niekur nesimatė, tai buvo tikimybė,  kad jis išplauks, o aš kartu su kitais netilpusiais liksiu krante ir teks mums bendrauti, geriausiu atveju, tik per internetą ir tai negreitai. Būti baltąja moterimi Indonezijoje šiuo atveju yra privalumas. Ėmiau garsiai lietuviškai ir angliškai šaukti, kad aš turiu bilietą ir nekreipdama dėmesio į jokį padorumą grumtis pirmyn. Ir kažkaip tapo aplink mane erdviau. Keli vyrai net padėjo užstumti dviratį trapu. O užsistūmus trapu nebėra kur judėti toliau – viskas sausakimša. Mane su dviračiu kiti, besistumiantys iš paskos, griauna ant moterų, vaikų, susėdusių ties praėjimu ant ryžių maišų. “Dua sepedas?”- klausiu ir visi sutartinai šypsosi ir linksi, “Taip, taip, du dviračiai”. Aš visai neprieštarauju, kai vyriškis padeda pernešti apkrautą dviratį į santykinai ramesnį kampą. Su Tomu susitikome po kokių gerų dešimties minučių prieš pajudant laivui. Jo dviratis atsidūrė kitoje laivo pusėje.

Visas tas dvidešimt penkias valandas praktiškai nepajudėjome iš vietos. Žmonių ir daiktų tiek, kad neįmanoma praeiti. Mums kaip ir pasisekė – Jurgai atsirado vietos ištiesti kojas ant grindų, Tomas pusiau prigulė ant gulto kraštelio.

Ir kaip žmonės nesužvėrėja sukimšti taip arti vienas kito? Atrodo kitas tai nuolat į šoną spirtų, jei į jo gulto centimetrą supretenduotum, o čia ne, šypsosi, sausainiais, saldainiais vaišina. Vaikinas pro šalį ėjo ir mus pakalbinti sustojo, nes mūsų veidai jam pasirodė susirūpinę. Kai Tomui ant kelių privėmė, kaimynai tuoj “už nusilaltėlį” atsiprašinėti ėmė. Nedažnai mes taip suskystėjam, bet labai, na labai draugiški ir nesavanaudiški žmonės aplink pasirodė. Tarytum iš vidaus ramybe spinduliuotų. Net kūdikiai ir tie, tarsi suprasdami, kad dabar ne laikas žviegti, ramiai miegojo iškvėpuotame laive.

Kaip tik buvo rugsėjo pradžia, ir galybė studentų plaukė į mokslus. Grupelė dorų musulmonių tokiame tvankume ištvermingai įsisupusių į čadras net meldėsi, kaip dera atsistodamos, o paskui vėl kakta žemę liesdamos. Stebino, kad bene mes vieninteliai likom nenusiprausę duše (brrrr - siaubinga tvankuma ir purvas prausyklose) ir nepersirengę naujais drabužėliais. Ir dar nustebino, kad visi plaukė su bilietais, o aš lipdama į laivą tuo buvau stipriai suabejojus.

Makassaro uoste  Sulawesio saloje trapo iš viso nebuvo, teko nusidardinti dviratį laiptais.

Makassare, apsvarstę ir kitus daug brangesnius variantus, mes vėl nusipirkome laivo bilietus į Borneo salą.

PS Ir kodėl apie visokias baisybes daug ilgesni įrašai gaunasi nei apie malonius prisiminimus!?

Žmonės ne pamojuoti pasiliekantiems į lauką išėję, visi viduje paprasčiausiai netelpa :)