Gerai, kad “kruizas”
iš Flores salos į Sulawesio salą buvo staigmena, nors bilietus jau buvome
nusipirkę iš anksto.
Traukinys Indijoje,
palyginus, buvo tik ilga pramoga. Čia “pramoga” buvo trumpesnė, bet žymiai
intensyvesnė. Dvidešimt penkios valandas stipriai perpildytame
neventiliuojamame laive. Savo noru ir susimokėjus.
Laivas vėlavo tris valandas. Į laivo vidų
galima buvo patekti pro dvi siauras duris. Iki vienų, prie kurių nelaimei
atsidūrėme mes, vedė statūs laiptai, iki kitų buvo trapas. Laivui prisišvartavus
ir atvėrus duris vieni nešikai puolė su kroviniais lauk, kiti žmonės ir nešikai
su mantomis į vidų. Mes pasiryžome pasipriešinti miniai nešte nešančiai mus
link laiptų ir prasibrauti prie trapo. Užtrukome kokias dvi valandas kelis
kartus pamesdami vienas kitą jūroje žmonių, iš kurių kiekvienas turėjo kokį
nešulį ar tris, ar bent jau kūdikį. Vienu metu pagalvojau, jeigu ramiai sau
palauksiu, tai visi susigrūs ir tada jau ramiai užsistumsiu savo dviratį 40 laipsnių trapu aukštyn.
Žmonių nemažėjo ir kai jau laivas ėmė gazuoti supratau, kad jeigu nesiimsiu
priemonių, tai galiu kartu su kitais netilpusiais likti krante. O kadangi Tomo
niekur nesimatė, tai buvo tikimybė, kad
jis išplauks, o aš kartu su kitais netilpusiais liksiu krante ir teks mums bendrauti,
geriausiu atveju, tik per internetą ir tai negreitai. Būti baltąja moterimi
Indonezijoje šiuo atveju yra privalumas. Ėmiau garsiai lietuviškai ir angliškai
šaukti, kad aš turiu bilietą ir nekreipdama dėmesio į jokį padorumą grumtis
pirmyn. Ir kažkaip tapo aplink mane erdviau. Keli vyrai net padėjo užstumti
dviratį trapu. O užsistūmus trapu nebėra kur judėti toliau – viskas sausakimša.
Mane su dviračiu kiti, besistumiantys iš paskos, griauna ant moterų, vaikų,
susėdusių ties praėjimu ant ryžių maišų. “Dua sepedas?”- klausiu ir visi
sutartinai šypsosi ir linksi, “Taip, taip, du dviračiai”. Aš visai
neprieštarauju, kai vyriškis padeda pernešti apkrautą dviratį į santykinai
ramesnį kampą. Su Tomu susitikome po kokių gerų dešimties minučių prieš pajudant
laivui. Jo dviratis atsidūrė kitoje laivo pusėje.
Visas tas dvidešimt penkias valandas
praktiškai nepajudėjome iš vietos. Žmonių ir daiktų tiek, kad neįmanoma
praeiti. Mums kaip ir pasisekė – Jurgai atsirado vietos ištiesti kojas ant
grindų, Tomas pusiau prigulė ant gulto kraštelio.
Ir kaip žmonės nesužvėrėja sukimšti taip arti
vienas kito? Atrodo kitas tai nuolat į šoną spirtų, jei į jo gulto centimetrą
supretenduotum, o čia ne, šypsosi, sausainiais, saldainiais vaišina. Vaikinas
pro šalį ėjo ir mus pakalbinti sustojo, nes mūsų veidai jam pasirodė
susirūpinę. Kai Tomui ant kelių privėmė, kaimynai tuoj “už nusilaltėlį”
atsiprašinėti ėmė. Nedažnai mes taip suskystėjam, bet labai, na labai draugiški
ir nesavanaudiški žmonės aplink pasirodė. Tarytum iš vidaus ramybe
spinduliuotų. Net kūdikiai ir tie, tarsi suprasdami, kad dabar ne laikas
žviegti, ramiai miegojo iškvėpuotame laive.
Kaip tik buvo rugsėjo pradžia, ir galybė
studentų plaukė į mokslus. Grupelė dorų musulmonių tokiame tvankume
ištvermingai įsisupusių į čadras net meldėsi, kaip dera atsistodamos, o paskui
vėl kakta žemę liesdamos. Stebino, kad bene mes vieninteliai likom nenusiprausę
duše (brrrr - siaubinga tvankuma ir purvas prausyklose) ir nepersirengę naujais
drabužėliais. Ir dar nustebino, kad visi plaukė su bilietais, o aš lipdama į
laivą tuo buvau stipriai suabejojus.
Makassaro uoste Sulawesio saloje trapo iš viso nebuvo, teko nusidardinti dviratį
laiptais.
Makassare, apsvarstę ir kitus daug brangesnius
variantus, mes vėl nusipirkome laivo bilietus į Borneo salą.
PS Ir kodėl apie visokias baisybes daug ilgesni įrašai gaunasi nei apie malonius prisiminimus!?
Žmonės ne pamojuoti pasiliekantiems į lauką išėję, visi viduje paprasčiausiai netelpa :) |
1 komentaras:
Nuotrauku nedaug... Net fotografuoti noras buvo pradinges. Ir tai visai suprantama paskaicius aprasyma...
Rašyti komentarą