Dar viena sala - Sumbawa

Gera naujiena, kad pagaliau baigėsi ramadanas, gal musulmonai ims daugiau valgyti, veiks daugiau kavinių ir bus mažiau religinių transliacijų naktimis. Tačiau atsirado naujas didelis dirgiklis - "Hello misteeer!" šaukia kiekvienas judantis padaras, Tomui jau nervai nebelaiko. Misteriu ir Jurgą vadina - žodžiu, griūk negyvas :)

Vaizdai džiugina, oras labai geras, nelyja, neperkaršta, naktimis net apsiklojame. Jaučiasi didelis skirtumas tarp salų, Balis buvo estetiškai egzotiškas ir super turistinis, Lombokas jau mažiau, o Sumbawa visai neturtistinė ir vis daugiau egzotikos be estetikos :) Ypač tai pajutome tik išlipę iš kelto. Manėm užkąsim, pasistiprinsim prieš mindami tolyn per mėnulio lanšaftą (toks pirmas įspūdis išvydus plikus Sumbawos kalnus ir išdžiūvusias druskingas plynes). Kažkaip nesusigundėm pirmu varungu, o gal ir dar keliais. Mažutėliame kaimelyje prie kelto radom tik užpilamų makaronų, o ir tų žymai brangesnių nei anksčiau – žodžiu, pakvipo ekspedicija :) Tačiau po kokių penkiolikos kilometrų viskas vėl ėjo įprasta vaga – žmonės, žmonės, žmonės ir visi baisiai jau mandagūs - “hello mister!”. Naujai atrodė tik pakrypę, bet tvarkingi namai – tokių senai bematėme.

Mes tarnaujame Indonezijai.

O mes jungiame tautą.

O mes vos įspraudėme savo dviračius į tokius patriotiškus ketus :)

Tolstantis Lomboko krantas.

Artėjame prie Sumbawos.

Pirmieji kilometrai Sumbawoje buvo netikėtai skurdūs.

O vėliau namai "dygo" ne tik pakelėje, bet ir vandenyje :) Matėme vieną kaimelį įsikūrusį kokio kilometro atstumu nuo kranto.

GALAS RAMADANUI. Pro kaimelį važiavome kaip tik tuo metu, kai musulmonai šventiškai išsipuošę po maldų žingsniavo namo.

Ant padėklo - maistas. Nuo šiol visi galės valgyti nesislapstydami :)

Viešbutėlio rakursas - vos ne kubizmo apraiškos Sumbawa Besar didmiestyje :)