Vis dar Lombokas, Indonezija

Į giles, tris turistines mažutes saleles taip ir nenuplaukėm. Nors iš pradžių ir įdėjom daug pastangų - atmynėne iki kelto, ten susiradome viešbutėlį, kuriame planavome palikti dviračius. Galvojome keltis iš ryto, o vakare prisišniurkelinę vėl pas dviračius grįžti. Iš vakaro apvažiavome apylinkes, gražu kaip atviruteje, ramu visur. O ryte prie keltų ėmė plūsti minios mikrių su baltukais-turistukais. Mūsų viešbutėlis tapo tarsi perkrovimo stotis, vieni išlipa, kiti įlipa, viskas tik verda, šurmuliuoja. Išsigandome, kad salose bus tiek žmonių, kad net šešėlio nerasim nuo saulės pasislėpti. Nemėgstam mes tarp žmonių trintis. Taigi, supanikavome, ir vietoj to, kad stumdytumėmės tarp turistų, stumdėmės alkūnėmis su vietos motociklistais :) Ko tai netikėtai intensyvus kelias pasitaikė. O kai po dvidešimties kilometrų pagaliau radom vietą stabtelėti ir atsipūsti, atsivėrė vaizdas į tris mažutėles salytes, į kurias taip ir nenuplaukėm. Gal ir vertėjo, taip arti jau buvome...

Gamta labai graži. Na tikrai labai graži. Eismo šiaurinėje ir rytinėje Lomboko dalyse žymiai sumažėjo.  Maistas kavinese (varunguose) stipriai aštrus. Musulmonai i Ramadano pabaigą visai is alkio sužvėrėjo - garsiakalbiai nenutyla visa naktį, miegot neįmanoma :) Žodžiu, viskas gerai. :)

Kas pietums? Gaidys!

Nakvynė su vaizdu į Gunung Rinjani ugnikalnį.

Ir skaitytojų pageidavimu - dar vienas tūkstantisdviračiais. Iš anksto nuraminsim besipiktinančius tokiu mūsų aplaidumu fiksuojant kilometrus - dvidešimt ketvirtą tūkstantį nupyškinom tvarkingai su trimis nuliukais :)

Kaip mes pasiilgstam tokių ramių pusryčių gamtoje!

Juodas paplūdimio smėlis primena apie išsiveržusius ugnikalnius.

Gan judrus kaimelis iš kurio kėlėmės į Sumbavą, gretimą salą.