Dviračiais per Aziją: Malaizija vienai valandai ir Ko Lanta dviem savaitėm

Iš Ko Phangan salos išvažiavome labai nenoromis, bet prieš vizą nepapūsi :)

Aštuoniasdešimt kilometrų jau važiuoto kelio iki Surat Thani, tropinė liūtis, su visai paskutine šviesa pasiekta traukinių stotis, ten (ne)susišnekėjimai kada ir už kiek traukinys į Hat Yay, kaina be dviračių, kaina su dviračiais, viešbutėlis, jame nėra kur palikti dviračius, bagažo skyrius prie stoties, ten nėra kur palikti dviračius, pagaliau sprendimas – išsinuomojam viešbutėlį ir kambaryje paliekam dviračius. Patys nusiprausiam ir, kadangi turime kokias penkias valandas iki naktinio traukinio, einam pasižmonėti. O čia, pasirodo, vyksta daugiadienis aerobikos čempionatas. Ant scenos šoka ir dainuoja apšildančios žvaigždės, aikštėje galybė staliukų, pakraščiuose galybė maisto kioskų, sutemus oras tampa kiek gaivesnis, pagaliau ir aerobikos grupės pasirodo. Mergaitės išsidažę kaip lėlės, vis tik Tailandas. Kokios vienuolikmetės atlieka pratimus, o muzika bliauna “I wanna f*** a girl” – šiek tiek juokinga, bet apskritai, tai vakaras puikus.

Dar nusprendėme porą valandų nusnūsti, kad jau turim kambarį. O tada prasidėjo vizos kelionė į Malaiziją ir atgal. Į stotį atėjome ryškiai per anksti, tiksliau traukinys ryškiai vėlavo. Pusę antros nakties jau mėgavomės savo stovimomis vietomis traukinyje. Dieną traukinys kaip traukinys, o naktį jis tampa šiukšledėže, nes visi viską meta ant grindų. Po trejetos valandų trys kartu važiuojančios merginos kažkodėl nusprendė susitalpinti ant dviem skirto suoliuko ir vieną vietą užleisti mums. Labai miela. Matėme kaip saulė teka virš ryžių laukų ir stačių uolų netoli Phattalung miesto. Apie pusė dešimtos pagaliau esame Hat Yay ir imamės mums neįprasto darbo – rasti būdą kaip nuvažiuoti 50 km iki Malaizijos sienos. Mieste yra agentūrų, kurios siūlo taksi tiesiai nuvežti, kur mums reikia. Jų kainos mums nepatinka. Einam į stotį. Ten surandam, kur laukti autobuso. Prastas sprendimas, nes per valandą pravažiuoja vienas autobusas, bet jis kažkodėl žmonių neima. Jau ir pirma valanda dienos, o kadangi tai jau paskutinė vizos galiojimo diena, tai iki sienos nusigauti reikia būtent šiandien. Tada suprantam, kad laukiam ne ten, reikia paeiti 50 metrų ir ten zuja mikriukai. Sėdam į visai patraukliai kainuojantį kondicionuojamą mikrių ir, kol mes snaudžiam, jis mus nuveža iki sienos. Taip, būtent iki pat sienos, nes Padang Besa muitinė prie pat pagrindinio kelio.

Antspaudus abi šalys sudeda labai sklandžiai ir su šypsena. Vėl esame dviem mėnesiam ramūs ir legalūs Tailande, bet tik todėl, kad dar Vientianyje pasidarėme dukartinę Tailando vizą. Šiap paprastai kirtę sieną būtume gavę tik 15 papildomų dienų. Su vienu persėdimu pasiekiame Hat Yay. Ten vėl traukinys vėluoja dvi valandas, bet šį kart tai mums palanku, nes kitaip būtume nespėję. Šį kart nors ir turime stovimas vietas, bet sėdime kiekvienas ant dviem užpakaliam skirtų suoliukų ir prasnaudžiame visas devynias valandas. Pas savo dviračius, kurie kantrai laukė užėmę viešbučio kambarį, grįžtame beveik vidurnaktį, nusikalę kaip ciuciai po beveik visą parą trukusios “ekspedicijos”. Dviračių pedalus minti žymiai lengviau.

Vizą prasitęsti galėjome ir paprasčiau. Iš Ko Phangan salos reguliariai agentūros veža tokius, kaip mes, su besibaigiančiomis vizomis iki Malaizijos sienos ir atgal. Savarankiškai mes susisukome aštuonis kartus pigiau. Be to, planas buvo pasidairyti po kitas salas, nes visada atrodo, kad ten, kitur, geriau, negu čia, kur esi :)

Taip pasiekėme Ko Lantos salą. Ten pašniurkelinti taip ir neradom kur. Bet gyvenom gan įdomiai. Ir tarp įdomių žmonių. Bet nusprendėme, kad Ko Phangan saloje geriau :) Tokia tad mūsų brandi ir motyvuota nuomonė. :) O kadangi trys ketvirtadalai Ko Lantos nuotraukų netikėtai susiformatavo, tai ir parodyti mažai teturime ką. :)