Iki Malaizijos sienos

Važiuojam į pietus. Keliai gražūs, palmės siūbuoja, namukai ant pastolių stovi, karts nuo karto jūra pasimato. Saulė pliskina visu gazu, pakrantėje lygu, tad ir mes miname greitai, taip bandydami sukelti kuo didesnį vėją :)

Žmonės Tailande visgi malonūs, ypač didesniuose miestuose: pamojuoja, šypsosi, nykščius į viršų iškelia, geros dienos palinki. Vienas dėdė pasivijęs netgi darbą siūlė. Jurgai didesnius vaikus mokyti, o Tomui (kuris stipriai pasikuklino dėl savo anglų kalbos žinių), tai žadėjo darželinukus... :) Ir anksčiau teko girdėti, kad Tailande trūksta anglų kalbos mokytojų, o native speaker'iam (tiems, kuriems anglų gimtoji, o europiečiams gi visiems anglų gimtoji :) tai ir visai padorius atlyginimus moka. Kitas dėdė siūlė kempinguoti prie jo kavinės (staliukai tarp medžių ant jūros kranto), o mums atsisakius, pavaišino sauja dar neragautų ir nematytų vaisių.

Matėm, kaip šviečiant karštai saulei keliu eina pagyvenusi moteriškė ir neša iškėlusi virš galvos skėtį kokių septynerių metų plikagalviui į oranžinį apdarą įsisupusiam vienuoliukui. Gal jis jos šviežiai miestelyje nuskustas anūkas ar proanūkis, o gal jis vienuolis?

Gražūs Tailando keliai ir platūs kelkraščiai.

Tarp kelio ir jūros atsirado užtvara.

Kai sutemsta, jūroje užsidega galybė lempų, kurios nuotraukoje skleidia žalią šviesą, o pirmama plane - eilinis ciucis.

Kad tik jokia žuvelė nesuvalgyta nepraplauktų...

Būna vyno kelias, sūrio kelias, čia buvo šventyklų kelias - kas kilometras du gal penkiolika šventyklų kompleksų iš eilės.

Smagios pakrantės atkarpos.

Songkhlos drakonas.

Pražiopsojom 21000 tūkstantį - alkani buvom :)

Didis vadas ant mažų diedukų.

Ar tik nebus čia kapinės?