Hanojus. Kelionės dviračiais pabaiga.

Visada žinojau, kad pabaigsiu sekti šią ilgą pasaką apie du drąsius keliautojus, išsiruošusius į pamatyti tai, ko nematė, pagyventi taip, kaip dar negyveno, sužinoti tai, apie ką knygos nerašo J. Visada žinojau, kad pabaigsiu, tai gal dėl to ir neskubėjau J.

Vietnamo sostinę Hanojų pasisekėme lengvai ir greitai – 18 valandų traukinio dundėjimo pro ryžių laukus ir mes vietoje. Dairantis pro langą ir matant kokią skrybėliuotą moteriškę minančią ramiu keliuku palei skaisčiai žalius laukus, mažučius namelius suimdavo melancholija – dar vis rūpėjo ir patiems tais mažais keliukais pravažiuoti. Bet kai bėgiai priartėdavo prie pagrindinės magistralės, jungiančios šiaurinę ir pietinę Vietnamo dalis, kuria spausdavo minios autobusų, sunkvežimių ir motociklų, pajusdavom palengvėjimą, kad teisingai nusprendėme išvengdami to chaoso. Jaučiam, kad per beveik trejus kelionės metus jau pakankamai įrodėme sau, kad galime viską.

Hanojuje iš karto pasijautė sostinės sindromas – visi skuba, visi sunerimę, kas žingsnį turi įrodinėti, kad esi stipresnis, gudresnis, „užkleimuoti“ tą erdvę, kurioje esi, nes kitaip nustums, sutryps, aprėks.

Apsigyvenome pačiame senamiestyje, siaurutėje gatvelėje. Kol Tomas apibėgo kelis viešbučius, Jurgą, saugančią du apkrautus dviračius piktai nužiūrėdami lenkė keli karučiai, suprask ir be tavęs čia ankšta. Gatvelė siaurutė – vieną dviratį atrėmėmė į vieną gatvės pusę, kitą į kitą ir pradėjome nukraustyti krepšius. Tuoj išlėkė kaimynė ir ėmė mus varyti nuo savo vartų. Teko kraustyti po vieną dviratį, o antrą laikyti viduryje kelio. O kol dar tuščius dviračius priparkavome – vis išlenda per sprindį į svetimą teritoriją nors tu ką. Kambariukas mažutėlis, bet turi balkoną. Išėjus, atrodo ranką paduoti kaimynui, gyvenančiam kitoje gatvės pusėje galėtum, bet kur tau...

O kur dar vietnamietiškos prekybos ypatumai, kai tau aiškina, kad tai kas užrašyta ant sienos, tai ne kaina, o patiekalas kainuoja brangiau, arba sumoki tiek, kiek ir kiti, bet vietoj penkių koldūnų, kuriuos šveičia kaimynas, tau įdeda tik keturis, arba kartą apžiūrinėjom bandeles ir prieina vietinis, bobulė ragina mus greičiau pirkti, mes praleidžiam vietinį, tai jis pasimaigęs ir saujoj suspaudęs duoda pinigą taip, kad mes nematytume, kiek jis moka. Ir taip kiekviename žingsnyje. O rytais ir vakarais senamiestyje tai dar ir pakovoti reikia, kad turėtum kur tą žingsnį žengti, nes fiziškai gatvėje vietos nėra – šaligatviai užimti įvairiais verslais, o keliu taigi motociklai, karučiai ir mašinos važiuoja. Žodžiu, sunkiai žmonės verčiasi. Matėm pasaulyje ir malonesnių vietų gyventi.

O kadangi Hanojuje sulaukėme kvietimo padirbėti Škotijoje, tai tikimės, kad Škotijos viržynai, kalnai ir vaizdas į Atlando vandenis bei salas mums patiks. Na, ką gi, vienos kelionės pabaiga, kitokios patirties pradžia. Pirmyn.

Alaus gatvė.

Intensyvus raginimas sėsti prie būtent tam prekeiviui priklausančių stalelių.

Visiems čia ankštoka.

Vėlus vakaras, kai pagaliui pasidaro erdviau.

Paskutiniai pietūs Azijoje. Pamenu, kad ant servetėlės skaičiavome būsimą uždarbį Škotijoje :)

Paskutiniai kilometrai iki oro uosto. Tomas su dėžėmis užėmė gan daug vietos, bet nieko nestebino :)