Hoi An ir galybė žibintų.

Kai galutinai apsisprendėm, kad nevažiuosim Laoso kalnais, o paskutines kelionės dienas esam labiau linkę leist ramiai ir lengvai, kaip tikri turistai, Hoi An miestukas Vietnamo centre atrodė gan patrauklus taškas, dėl kurio verta daryti lankstą. Kai pagaliu jį pasiekėme, tai apžiūrėjome per vieną dieną. Gražu, malonu, daugybė žibintų, dailiai atrodančių dieną bei šviečiančių naktį, daug turistų, daug dėmesio. Visgi mažutėlis kopose paskendęs viešbutėlis mums pasirodė daug mielesnė vieta leisti paskutines dienas Azijoje. Bet kad jau esam čia, tai pasivaikščiojome dailomis Hoi An'o gatvelėmis, pasinaudojome internetu bei prisivalgėme kelioms dienoms į priekį pas vietines bobutes, nes prie pakrantės viešbutėlio maisto mums pasirodė mažokai, o ir tos skylutės, kur prie stalo kojos pririštas mielas putlus šuniukas, ko tai didelio pasitikėjimo nekėlė – mes įtarėme, kad lėkštėse irgi to, o tiksliau kito, šuniuko kauliukų rasdavome. Ir nors kasdien pabumbėdavom, kokie sukti tie vietnamiečiai, bet maistas čia mums patiko. Vietnamas tapo bene viena skaniausių mūsų aplankytų šalių.

Mums Hoi An'as kaip joks kitas miestas siejasi su žibintais.

Vyko kokia tai fotosesija, tai pykštelėjau ir aš :)

Kavinės Hoi An'e tikrai jaukios.

Jei tik galim, niekada nesėdam į pirmas eiles palei gatvę.

Bet šį kartą gatvės pardavėjos mus vis tiek pastebėjo :) 

Teko palūkėti, kol atėjo mūsų eilė valgyti cao lau - vietinio firminio patiekalo, bet iš esmės, tai tų pačių makaronų.

Visi supuolė, staigiai ištuštino bobulės puodus, tai jai beliko susiplauti indus, susikrauti kėdutes į karutį ir sėkmingai per valandą užbaigus dienos prekybą judėti namo.

"Kur čia kokį turistą pačiupus ?..."

Žiūriu į šią nuotrauką ir prisimenu, koks malonus tas jausmas, kai vakarėja, atslūgsta karštis, oras toks maloniai gaivus, ant šaligatvių atsiranda vežimaičiai pilni maisto, aplink juos ant mažučiu kėdučių susėda žmonės, net ir vietnamiečiai liaujasi skubėję...

Brr... jau mes, atrodo, tai nė už ką nekištume pirštų į šitą vandenį.