Cherating - Kota Tinggi

Kelias vis rečiau prasukdavo pro vandenį, žmonių pasidarė visai reta, pakrantės apaugę mangrovėmis, pakelės - vis dažnaiu aliejinėm palmėm. Tačiau rasdavome puikias vietas nakvynei. Dabar, Indonezijoje, net nostalgija ima prisimenant.

Prasidėjo ramadanas - maisto visai reta pasidarė. Gerai, kad pietinėje Malaizijoje daug didesnės kinų bei indų bendruomenės. Mieste vakarais saulei besileidžiant kavinės prisėda dorų musulmonų, užsisako maisto, vištos garuoja, kokteiliai sluoksniujasi, bet visi laukia. O paskui jau šveičia. O maldos per garsiakalbius sklinda beveik be sustojimo.

Kota Tinggi nuo dviračių persėdame į visuomeninį transportą. Važiuojame į didmiestį Johor Bahru darytis Indonezijos vizos. Valanda ir mes vietoje. Autobusų stotis, traukinių stotis, milžiniškos motociklų stovėjimo aikštelės, keliai išraityti dviem trim aukštais, šaligatvio nėra, galybė žmonių juda daugiausia į Singapūrą į darbą. Žiūrint į žemėlapį, mums iki ambasados visai netoli, tik per bėgius. Tik kur tie bėgiai, kur mes esam? Dar vis patamsis, pagal saulę nesusiorientuosi. Klausiam policininkų, tie nieko nežino, "Imkit taksi", - pataria. Klausiam šiaip žmogaus, į kurią pusę vanduo (klausi, kur Singapūras, tai parodys į stotį), tas sako, kad neturi nei menkiausio supratimo. Pagaliau pateka saulė ir mes viską patys išsiaiškiname. Randame ambasadą, kurioje viskas operatyvu ir sklandu, nors angliškai tik du užrašai tualete "Have a productive day" ir "Lady, please remain seated for all performance". Kitą dieną jau nesiblaškydami atsiimame vizą ir turėdami dar laiko iki skrydžio nusprendžiame į Singapūrą plaukti pro "užpakalinius vartus".








Negyvenami paplūdimiai. Nors kelias eina beveik pajūriu, privažiuoti prie vandens trugdo šlapynės.

Beveik lietuviška nakvynė.

Per potvynį vanduo upėje taip pat pakyla.










Išprotėjęs dviratistas mėgaujasi tuščiais regioninio parkelio keliais.




Vienokia beždžionė.
Kitokia beždžionė.

Tiek Tailande, tiek Malaizijoje parkeliai skirti mėgstantiems pasportuoti.



Mokinukės.

Pietinėj Malaizijos dalyje kelias ėjo per aliejinių palmių plantacijas.

Mergaitė perka mažą pakelį sojų pieno (jei kam įdomu :)



Indai pramogauja.



Musulmonas ramadano dieną pradeda geru darbu.

Aliejinių palmių vaisiai.

Aliejinių palmių sunkvežimis - tokių matėm galybę.

Medatkų arbata.

8 komentarai:

Kristina rašė...

Tomai žiūrėk į kelią, o ne į objektyvą !!!!! Ir kaip juokinga, kad jums tiek minantiems dar sporto trūksta :)
Linkėjimai :) Ir gero kelio anoj pusėj pusiaujo :)

Anonimiškas rašė...

Labai teisingai Kristina pastebėjo-papildomo sporto jums tikrai nereikia, nors abu tame parkelyje labai gražiai atrodote:).Įdomūs tos aliejinės palmės vaisiai-vadinasi, štai iš ko tas palmių aliejus spaudžiamas...mama ir tėtis iš A.gatvės:)Linkėjimai tradiciniai-kad viskas į gera...

Daiva rašė...

Sveiki,

visapusiskai palikau ir linkiu sekmes ...

gyvenugerai rašė...

Nuotraukos kaip visada labai gražios. Gali iki Balio važiuosite? :)

Anonimiškas rašė...

update'tu truksta:)

Jurgita ir Tomas rašė...

Deja, deja. Su toookiu letu Indonezijos internetu tik zemelapi ir sugebam atnaujinti :)Nuotraukos baigia kompa uzkimsti :)

Kristina rašė...

Mums jūs ir be nuotraukų ir interneto mieli, tik parašykite mums kartais žinutę ir mums visai to užteks :) Džiaugiamės, kad jums gerai sekasi,bet nepamirškite, kad mes jūsų labai pasiilgome :)

Anonimiškas rašė...

Labai labai pasiilgome...(mama ir tėtis iš A.gatvės)

Rašyti komentarą