Vang Vieng - Luang Prabang

Pravažiavom pro keletą ryškių gentinių kaimų. Nors jau pusantrų metų nieko daugiau neveikiam tik dairomės, bet vis dar kvapą užima.  Aplink žmonės gyvena gyvenimą, tokį atvirą ir taip arti kelio, kad net fotografuoti nejauku, taip viskas intymu atrodo. 

Prie namukų kūrenasi laužai, ant kurių verda pusryčiai, tikriausiai skysta ryžių košė. Moteris su kūdikiu, skara pririštu ant pečių, sėdi prie laužo ir neskubriai maišo puodą, kita iš puodelio geria arbatą ir tarsi rankas prie ugnies šildosi, prie laužo įsitaisęs šunytis, džiovinasi per naktį sudrėkusį kailį. Atokiau būriuojasi grupė vyrų ir moterų, dažnam iš už nugaros maskatuoja vaiko kojytės - matyt, ruošiasi kur toliau į laukus eiti. Bambukų namukai pakelti ant aukštų pastolių, po kuriais dūksta vaikai, beginėja paršeliai ir kuičiasi vištos.

Kiek įdienojus prie upelio pamatom kelis dviračius vežimaičius. Juose - skalbiniai. Trys maži vaikučiai, ką tik upelyje išskalbti, pašiurpę tupi ant kelio krašto, šildosi saulėje, kiek didesni patys prausiasi, o moteriškės plepėdamos žlugtą skalbia.

Vidurdienį prasideda masiškos maudynės. Kaimo viduryje prie australų įrengto čiaupo (keista, kaip kalnuose, kur vanduo pats žemyn teka, žmonės nesugeba į kaimą, jau nekalbant apie kiekvieną atskirą trobą, atsivesti vandens) turškiasi kokios dešimt išsimuilavusių moteriškių. Visos jos prausiasi, kaip ir Nepale, susisupusios į paklodes ar rankšluosčius, o paskui švarios ir šlapios, drabužėliais, apatiniu trikotažu ir muilu nešinos, grįžta į savo trobas.

Po maudynių - poilsio metas. Šešėlyje prie namukų ir po namukais pradeda matytis  patiesaliukai ir miegantys žmonės.

Matėm, kaip kaime vaikai "pleikom" žaidė. Trumpas pagaliukas skersai duobutės, kitu ilgesniu tas trumpasis pagaliukas išmušamas į orą, už kelių metrų stovintis vaikigalis jį stengiasi pagauti, tada pagavęs meta atgal į duobutę, pirmasis vaikas tą duobutę gina ir taip toliau. Kitas pasaulio pakraštys, o taisyklės identiškos!

Dar matėm, kaip visa gentis stogą dengė. Ant kraigo iš abiejų pusių sulipę daug vyrų, jiems iš apačios moteriškės paduoda viksvų lakštus ir po kelių valandų stogas baigtas - laikas susėsti pavėsyje ir alaus bei vietinio samagono (laolao) išgerti. Apskritai, kaimuose žmonės taip arti vienas kito, vaikai kartu auga, moterys kartu viską daro, kad atrodo, paėmus vieną žmogų jis jis liūdesio nusibaigtų, nesugebėtų vienas išgyventi. Bet tuo pačiu ir jaučiasi didelė inercija, jokios asmeninės iniciatyvos. Taip tėvai gyveno, taip "visi gyvena" ir tik taip ir ne kitaip yra "teisinga".

Stogų dengimas ir "šiferio" gaminimas dabar pačiame įkarštyje. Kiekviename kaime matėm džiūstančias viksvų kitkas, iš kurių vėliau ant plono bambuko pagalio po mažą pluoštelį rišami "šifelio lakštai". Dar viena masinė veikla - šluotų darymas. Viksvų šluoteles džiovina, tada tas šluotelias tarp delnų arba į asfaltą išdaužo, kad neliktų sėklų, o jau tada iš jų riša šluotas. Matyt, parduoda, nes patiems tokios galybės šluotų tikrai nesunaudot.

Dar viena pasipelnymo sritis - medžioklė. Ant prekystalių, arba tiesiog už uodegos pačiupę siūlo pravažiuojantiems šeskus, kiaunes, net penkias voveres matėm. Mėsai? Kailiui? Vaistams? Spėtume, kad suvalgymui.

Kalnai šioje atkarpoje (kaip ir visi kalnai :)) buvo gražūs. Arčiau Vang Viengo jie buvi ypač statūs ir uolėti, tik ypač pasislėpę migloje. Važiuojant toliau, kalnai ėmė aukštėti, didėti, platėti. Jei iš pradžių augo kopūstai ir mandarinai, tai vėliau jau visai nieko auginamo nematėm, tik kur ne kur prie kelio prisišliejusias bambukų trobeles.

Rišami viksvų lakštai stogui dengti.

Moteriškių ir vaikų darželis. Atrodytų ir po vieną, paeiliui, galėtų vaikus prižiūrėti, kitos kokiu darbu galėtų užsiimti, bet, matyt, nėra jokio darbo.

Jei ne bananai, tai į Rumšiškes panašu būtų :)

Visa gentis dengia stogą.

Iš šių kitkų tuoj bus surištas stogas.

 

Mergaitės ir jų "lėlytės".

Rytais būdavo dideli rūkai.

 

Antrieji pusryčiai - ir vėl kiaušinienė!

 

  

Takelis Lao stiliumi - kai jau labai statu pasidaro, tai pastato kopėtėles :)

Pamirštas krepšelis. Tokiuose nešiojasi lipnius (garuose virtus) ryžius.

Viksvų šluotelės džiūsta pakelėse ir ant stogų, tada išpurto sėklas, o jau tada riša šluotas.

Siuvinėja tikrai dailiai. Tokiomis siuvinėtomis juostomis, kaip petnešomis, bus puošiama krūtinė.

Šveicaras Nino.

Ne mes vieni daug vežam :)

Austras Markas ir už kadro likusi jo draugė Kanados vokietė Beatričė.

              O šis prancūzas važiuoja kitokiu dviračiu nei dauguma! Pedalai vietoj vairo ;)

O šitie ilsisi ir laukia, kol koks turistas užsinorės jais pasivažinėti, o paskui dar ir su jais pasimaudyti :)