Dviračiais per Aziją: Jiri - Lukla: iki ten, kur atskrenda lėktuvai

Grįžome pasivaikščioję Himalajų greittakiais, prifotografavę vietinių kaimų ir jų gyventojų. Ši kelio atkarpa turistų jau gerokai pamiršta, nes kai buvo pailgintas Luklos lėktuvų pakilimo takas, vietoj 6-8 dienų tapnojimo per kalnus gali per 35 min atsidurti viduryje treko tik už 115 dolerių. Todėl turistų sutikom 6 vnt per visas dienas, į atkarpos pabaigą pažinojom ir turistus, ir nešikus einančius į priekį, nes visi judėjom panašiu tempu ir susitikdavom po kelis kartus į dieną.

Kokia tai netikėta ši atkarpa pasitaikė. Kalnai tikrai gražūs, žali, tik žmonių tankiai apgyvendinti, kažkaip tikėjomės daugiau gamtos pamatyti. Kalnai kur tik įmanoma sukasti terasomis, kuriose auga kukurūzai, bulvės ir javai. Pakalnėse neabejotinai galėtų augti ir daug įvairesnis asortimentas, o aukštesniuose kalnuose tikrai graudu žiūrėti į tuos nupiepusius bulvių daigelius. Aišku, žmonės valgyti nori, o ir žmonių per pastaruosius 50 metų padaugėjo tris kartus, bet labai jau inertiškai stengiasi gyventi. Jokio judesio. Užrašai teigia, kad kokia sūrinė - tai parama iš parama Šveicarijos, obelų sodas iš Japonijos, mini hidro elektrinė iš dar kur nors, tai taip žmonės ir laukia, kada kas juo dar parems. Sero Edmundo Hilario (jis Solokhumbu regijone LABAI gerbiamas) įkurtas Himalajų fondas be to kad stato mokyklas, perka joms knygas, tiesia tiltus, takus, galėtų daugiau kokių edukacinių knygelių išleisti, kaip kad Smetonos laikais Lietuvoje, kaip kaminą pasistatyti, kaip šiltnamį susiręsti, kaip bites prijaukinti, kaip ir kokias daržoves auginti, kaip sodą užsiveisti. O tai gyvena žmonės kaip viduramžiais, tik kad mobiliakais neužsičiaupdami plepa. Juokinga, kai matai, kaip baltus kedus upelyje skalbia ar indus nešasi ik bendro vandens čiaupo, kai jau ko ko o vandens kalnuose netrūksta. Su keliais metrais plastmasinės žarnos galėtų vandenį ne tik į kiemą, bet ir į virtuvę atsivesti. Bet maloniau juk prieš saulutę pasėdėti, kokias kalbas pavarinėti. Mums pasirodė, kad žmonės dirba labai mažai, nors ką ten dirbsi, kai turi kelis arus su keliais kukurūzais.

Lipsim aukščiau, kur tik žolė ir akmenys, gal ten bus galima atsikvėpti nuo kaimo gyvenimo.

Mes vaikštinėjom ta ruda linija :)

Pakeliui į Jiri pro autobuso langą galėjom nusipirkti įvairiausių užkandžių.

Du mokinukai


Tiek Indijoje, tiek Nepale žmonės tiesiog jaučia, kad juos fotografuoji. Net minioje labai sunku ką nufotografuoti nepastebėtai. O čia, pakeliui į Luklą, kiekvienas turistas kaip ant delno, tad ir stebi mus kaip kam išeina: vieni iš padilbų, kiti šypsosi...

Kalnai - tai žmonės, jų namukai ir terasos su kviečiais, bulvėmis, kukurūzais.

Shivalaya- kiekvienas namas arba lodžija (=viešbutėlis su restoranu), arba parduotuvė. Dar yra policija, turizmo informacija ir autobusų bilietų kasa. O takelis į kaimą veda tiesiai žemyn, jokių serpantinų.

Paskutinė transporto priemonė netoli Bhandar kaimelio.

Nors nešėmės vandens filtrą, jis po pasivažinėjimų traukiniais ir autobusais ko tai nustojo gerai atlikęs savo darbą, gal įskilo kur. Tad iš pradžių vandenį gėrėm tik virintą, bet pamažu įsidrąsinom ir gėrėm iš kiek patikimesnių "girdyklų".

Labai jau linksmos bobikės pasitaikė.

Bhandar kaimelyje šventė.

Bhandar kaimo stupa...

... kuri puikiai matėsi pro lodžijos langus.

Du kupstai su kojytėmis.

Čia visai ne gaisras, čia šeimininkė arbatą verda, tad dūmai veržiasi pro duris, langus, stogą. Kamino tai neturi! Kaip ir dauguma namų.

Pavasaris

Maldų siena rūke

Žydintys rododendrai debesyje

Lamjura La perėja - aukščiausia vieta šitoje atkarpoje - 3530 m.

Junbesi kaime šventė - malūnsparniu atskrido kokia tai reinkarnacija. Visi išėjo, nei vieno žmogaus nematyti. Durys daugumoje vietų velke užšautos, kitur atvira viskas.

Vienuolių kojinės šalia takelio.

Šventė Junbesi kaime baigėsi, visi skirstosi namo. O kelias namo dienomis, o ne kilometrais skaičiuojamas.

Praeinant pro šalį nepakenks ir maldų malūnus pasukti.

Taksindu La perėja.

Virtuvė. Čia mums gamino eilinį dalbatą- kalną virtų ryžių su virtomis ir su žalėsiais apkeptomis bulvėmis bei lešių sriuba. Smagiausia, kad gali kartoti, kol pilvas kaip būgnas prisikemša.

Dar vienas Nunthala kaimelis prisiglaudęs prie greittakio Jiri - Lukla.

Šito nešiko krepšyje daugiausia alus skardinėse. Vidutiniškai nešikai neša apie 60 kilogramų.

Arklių karavanas tuščias grįžta atgal link asfalto.

Jubhing kaimelis mums pasirodė visai patrauklus. Jis įsikūręs tik 1680 m aukštyje ir čia matėm augant bananus, ryžius bei daug gėlių.

Moteriškės pasišnekučiuodamos ir neskubėdamos po vieną varpą skina ir meta į krepšius. Ne šiandien, tai rytoj, ne rytoj, tai poryt. Dienos nėra taip sureikšmintos, pirmadienis niekuo nesiskiria nuo sekmadienio.