Mėnuo pėsčiomis Himalajų greitkeliais

Iš Jiri nupėdinome iki Everesto bazinės stovyklos, perėjome Cho La ir Henjo La perėjas bei vėl grįžome ten, kur važiuoja autobusai. Gerai, kad Indijos ambasada nusprendė, kad mums į Nepalą patrekinti reikia atvažiuoti gegužės-birželio mėnesiais, patys tikriausiai būtumėm pasirinkę kiek populiaresnius rudens mėnesius. Turistų, anot Sagarmatos nacparko statistikos, buvo 15-20 kartų mažiau nei spalį, tad takeliais dalinomės tik su nešikais, arkliais ir jakais. Kalnų trobelės irgi buvo tuščios ir daugumoje džiaugėsi mus priimdami nakvynės. Oras pasitaikė labai geras, per visą mėnesį tik viena diena buvo netinkama eiti, bet ir ta tiko gulėti, skaityti bei aklimatizuotis. Žodžiu, kaip ir viskas tobula. Tik kad kalnai taip tirštai apgyvendinti ir apsodinti kukurūzais bei bulvėmis, buvo netikėta. Lengviau kvėpuoti, aišku perkeltine prasme, pasidarė tik pakilus virš keturių kilometrų.

Bet pirma atsiplausim purvus, palepinsim pilvus, o tada pasidalinsim įspūdžiais apie Nepalo ūkį ir kalnus :)

 Nuo Henjo La perėjos aiškiai matyti, kuris čia pats pats aukščiausias.