Grįžome tuo pačiu taku kaip ir atėjome. Atrodytų nuobodoka, bet buvo atvirkščiai. Mums netgi labiau patiko. Kuprinės buvo jau žymiai palengvėjusios, žinojome, kur geresnės vietos nakvynei, kur gražesnės pievutės pietums, tad šuoliavom per dieną įveikdami tiek, kiek pirmyn nueidavom per dvi. O ir laiko pasidairymui buvo daugiau, nes liovėmės žiūrėti į žemėlapį ir skaičiuoti valandas. Eidami stebėjom, kiek paaugę bulvės, kur dar nenuskabytos javų varpos, kuri šeimininkė tingi nusiravėti savo kukurūzų laukelį, žodžiu - kaimo džiaugsmai :)
Artėjant link kelio dalbato kainos mažėjo, pakelės buvo pilnos žemuogių, gėlės žydėjo pilnu tempu, oras buvo puikus ir dar dvi dienas turėjom pašnekovę. Ispanė Nurija kartu su mumis ėjo per Cho La perėją, paskui mūsų keliai išsiskyrė, bet vėliau vėl susitikome, nes ji traukė į kaimą X, kuriame prieš kelis mėnesius savanoriavo, o dabar nusprendė dar kartą aplankyti, nuotraukų ir dovanų nunešti. Na įdomūs tie žmonės, savo miestelyje Ispanijoje turi nuosavą verslą, prekiauja sidabriniais papuošalais ir laikrodžiais, o paskui viską palieka pusmečiui seseriai ir sugalvoja Nepalo vaikus mokyti!
 |
| Namchės turgus. Ir kodėl jis vos ne kaip kultūros paveldas laikomas? Plasmasiniai bliūdai, greitpuodžiai, stiklinės, čipsai, kinietiški makaronai... |
 |
| Kiosko vitrina |
 |
| Dviejų pusdienių kelias - nemotyvuotai kyli aukštyn, tada žemyn tada vėl auštyn... |
 |
| Iš lovelių ėdame, ant lentynos miegame.. |
 |
| Cementinis lodžijos teniso stalas |
 |
| Paparčio žiedas |
 |
| Nurija atsisveikinant mums užrišo šilkinį šalikėlį - katą. |
 |
| Kioskas, kuriame gėrėme arbatos su pienu ir valgėme spurgas. |
 |
| Dar viena virtuvė |
 |
| Mergaitė šalia takelio plauna indus. |
 |
| Tomas ir kioskas |
Subscribe
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą