SubscribeVažiuodami užtikom religinį induistų festivalį. Miesto gatvėmis vien tik moterys traukė vežimą, kurio priešakyje ėjo persirengę šokėjai ir muzikantai. Vežimas stojo prie kiekvieno namo, laimino maistą, vaikus, rinko aukas. Smagu buvo pažiopsoti į šokėjus, o muzikantai, ypač būgnininkai, dažnai net persistengdavo “pergroti” vienas kitą.
Kita religingai turistinė atrakcija - lipimas į Šri Pada (Adam’s peak). Kalnas nėra labai jau aukštas, 2243 m virš jūros lygio, bet tikrai vertas didžiausios pasaulio katedros vardo - trikampio formos viršūnė aukštai iškyla tarp aplinkinių kalnų. Ir nieko keist,o kad jau daugiau kaip prieš tūkstantį metų kažkas užlipęs į viršūnę ir ten radęs idubimą akmenyje paskelbė tai esant dievo pėda. Kokio tai dievo ar dievybės ar asmens pėda nesutariama, versijų galybė. Tarp kandidatų minimi ir Adomas, kad išvarytas iš dangaus butent ant šio kalno nužengė, ir Šiva, ir net apaštalas Tomas krikštijęs Šri Lanką užsilipo kuo aukščiau. Bet stipriausias kandidatas, žinoma, pats Buda.
Išpėdinom į šventą Padą (taip verčiasi Šri Pada) dar gerokai patamsyje kad pamatytume saulės patekėjimą ir dar vieną šio kalno įdomybę, taisyklingo trikampio formos šešėlį, kurį jis meta ant miglos apačioje, kai kyla saulė. Kai kurie dar toliau pažengę ufologai tvirtina, kad tai šio kalno antrininkas kituose matmenyse. Ir iš tiesų, stebėdamas šį tarsi ore kabantį miglotą atvaizdą, klausydamas budistų vienuolių kalbamų mantrų, gal trumpam kuo ir patiki. Bet saulė pakyla aukščiau, monai išsisklaido ir laukia kilometras aukščio žemyn stačiais ir nepatogiais laiptais.
