Hanojus. Kelionės dviračiais pabaiga.

|7 comments

Visada žinojau, kad pabaigsiu sekti šią ilgą pasaką apie du drąsius keliautojus, išsiruošusius į pamatyti tai, ko nematė, pagyventi taip, kaip dar negyveno, sužinoti tai, apie ką knygos nerašo J. Visada žinojau, kad pabaigsiu, tai gal dėl to ir neskubėjau J.

Vietnamo sostinę Hanojų pasisekėme lengvai ir greitai – 18 valandų traukinio dundėjimo pro ryžių laukus ir mes vietoje. Dairantis pro langą ir matant kokią skrybėliuotą moteriškę minančią ramiu keliuku palei skaisčiai žalius laukus, mažučius namelius suimdavo melancholija – dar vis rūpėjo ir patiems tais mažais keliukais pravažiuoti. Bet kai bėgiai priartėdavo prie pagrindinės magistralės, jungiančios šiaurinę ir pietinę Vietnamo dalis, kuria spausdavo minios autobusų, sunkvežimių ir motociklų, pajusdavom palengvėjimą, kad teisingai nusprendėme išvengdami to chaoso. Jaučiam, kad per beveik trejus kelionės metus jau pakankamai įrodėme sau, kad galime viską.

Hanojuje iš karto pasijautė sostinės sindromas – visi skuba, visi sunerimę, kas žingsnį turi įrodinėti, kad esi stipresnis, gudresnis, „užkleimuoti“ tą erdvę, kurioje esi, nes kitaip nustums, sutryps, aprėks.

Apsigyvenome pačiame senamiestyje, siaurutėje gatvelėje. Kol Tomas apibėgo kelis viešbučius, Jurgą, saugančią du apkrautus dviračius piktai nužiūrėdami lenkė keli karučiai, suprask ir be tavęs čia ankšta. Gatvelė siaurutė – vieną dviratį atrėmėmė į vieną gatvės pusę, kitą į kitą ir pradėjome nukraustyti krepšius. Tuoj išlėkė kaimynė ir ėmė mus varyti nuo savo vartų. Teko kraustyti po vieną dviratį, o antrą laikyti viduryje kelio. O kol dar tuščius dviračius priparkavome – vis išlenda per sprindį į svetimą teritoriją nors tu ką. Kambariukas mažutėlis, bet turi balkoną. Išėjus, atrodo ranką paduoti kaimynui, gyvenančiam kitoje gatvės pusėje galėtum, bet kur tau...

O kur dar vietnamietiškos prekybos ypatumai, kai tau aiškina, kad tai kas užrašyta ant sienos, tai ne kaina, o patiekalas kainuoja brangiau, arba sumoki tiek, kiek ir kiti, bet vietoj penkių koldūnų, kuriuos šveičia kaimynas, tau įdeda tik keturis, arba kartą apžiūrinėjom bandeles ir prieina vietinis, bobulė ragina mus greičiau pirkti, mes praleidžiam vietinį, tai jis pasimaigęs ir saujoj suspaudęs duoda pinigą taip, kad mes nematytume, kiek jis moka. Ir taip kiekviename žingsnyje. O rytais ir vakarais senamiestyje tai dar ir pakovoti reikia, kad turėtum kur tą žingsnį žengti, nes fiziškai gatvėje vietos nėra – šaligatviai užimti įvairiais verslais, o keliu taigi motociklai, karučiai ir mašinos važiuoja. Žodžiu, sunkiai žmonės verčiasi. Matėm pasaulyje ir malonesnių vietų gyventi.

O kadangi Hanojuje sulaukėme kvietimo padirbėti Škotijoje, tai tikimės, kad Škotijos viržynai, kalnai ir vaizdas į Atlando vandenis bei salas mums patiks. Na, ką gi, vienos kelionės pabaiga, kitokios patirties pradžia. Pirmyn.

Alaus gatvė.

Intensyvus raginimas sėsti prie būtent tam prekeiviui priklausančių stalelių.

Visiems čia ankštoka.

Vėlus vakaras, kai pagaliui pasidaro erdviau.

Paskutiniai pietūs Azijoje. Pamenu, kad ant servetėlės skaičiavome būsimą uždarbį Škotijoje :)

Paskutiniai kilometrai iki oro uosto. Tomas su dėžėmis užėmė gan daug vietos, bet nieko nestebino :)

Hoi An ir galybė žibintų.

|0 comments

Kai galutinai apsisprendėm, kad nevažiuosim Laoso kalnais, o paskutines kelionės dienas esam labiau linkę leist ramiai ir lengvai, kaip tikri turistai, Hoi An miestukas Vietnamo centre atrodė gan patrauklus taškas, dėl kurio verta daryti lankstą. Kai pagaliu jį pasiekėme, tai apžiūrėjome per vieną dieną. Gražu, malonu, daugybė žibintų, dailiai atrodančių dieną bei šviečiančių naktį, daug turistų, daug dėmesio. Visgi mažutėlis kopose paskendęs viešbutėlis mums pasirodė daug mielesnė vieta leisti paskutines dienas Azijoje. Bet kad jau esam čia, tai pasivaikščiojome dailomis Hoi An'o gatvelėmis, pasinaudojome internetu bei prisivalgėme kelioms dienoms į priekį pas vietines bobutes, nes prie pakrantės viešbutėlio maisto mums pasirodė mažokai, o ir tos skylutės, kur prie stalo kojos pririštas mielas putlus šuniukas, ko tai didelio pasitikėjimo nekėlė – mes įtarėme, kad lėkštėse irgi to, o tiksliau kito, šuniuko kauliukų rasdavome. Ir nors kasdien pabumbėdavom, kokie sukti tie vietnamiečiai, bet maistas čia mums patiko. Vietnamas tapo bene viena skaniausių mūsų aplankytų šalių.

Mums Hoi An'as kaip joks kitas miestas siejasi su žibintais.

Vyko kokia tai fotosesija, tai pykštelėjau ir aš :)

Kavinės Hoi An'e tikrai jaukios.

Jei tik galim, niekada nesėdam į pirmas eiles palei gatvę.

Bet šį kartą gatvės pardavėjos mus vis tiek pastebėjo :) 

Teko palūkėti, kol atėjo mūsų eilė valgyti cao lau - vietinio firminio patiekalo, bet iš esmės, tai tų pačių makaronų.

Visi supuolė, staigiai ištuštino bobulės puodus, tai jai beliko susiplauti indus, susikrauti kėdutes į karutį ir sėkmingai per valandą užbaigus dienos prekybą judėti namo.

"Kur čia kokį turistą pačiupus ?..."

Žiūriu į šią nuotrauką ir prisimenu, koks malonus tas jausmas, kai vakarėja, atslūgsta karštis, oras toks maloniai gaivus, ant šaligatvių atsiranda vežimaičiai pilni maisto, aplink juos ant mažučiu kėdučių susėda žmonės, net ir vietnamiečiai liaujasi skubėję...

Brr... jau mes, atrodo, tai nė už ką nekištume pirštų į šitą vandenį.