Vietnamas tarp Lao Bao ir Lang Co: kertam sieną, pamatom šiek tiek kalnų ir nusileidžiam link pakrantės

Visiems (cha cha) kelegoms keliautojams, norintiems pamatyti Vietnamą, reikalinga viza. (Pikdžiugiškai čia mes šaipomės, bet kartais labai erzina tokia tvarka, kai vienos kiaulės lygesnės už kitas ir, pavyždžiui, lietuviukas, apžiūrėjęs Kambodžos grožybes, negali kaip koks anglas imti ir kirsti sieną atgal į Tailandą, lietuviukui reikia pirma į Tailando ambasadą Kambodžos sostinėje nuvažiuoti, piniginę praverti ir vizą pasidaryti.) 

Taigi, ir nors yra daug firmelių siūlančių padaryti Vietnamo vizą internetu, kurią paskui atsiimtum ant sienos ir taip sutaupytum savo brangų laiką, kurį gaištum eidamas į ambasadą ar konsulatą, visa tai yra eilinė apgaulė ir ant sienos jokios vizos tau niekas neduotų. Pirmą kartą vizą darėmės Sihanoukvilyje (Kambodžoje) ir mėnuo kainavo 30 USD. Dabar Vietnamo vizą pasidarėme Vietnamo konsulate Paksėje (Laose). Deja, deja, nors ir kaip stengėmės,  nors ir kiek klausėme, ar nemokame jokio skubos mokesčio, vis tiek teko sumokėti 30 procentų daugiau (tai yra vietoj 45 USD sumokėjom 60USD žmogui), kaip jie paaiškino "paslaugų" mokestį. Vienžo, Vietnamas... Ir pasakysiu atvirai, Vietnamas paliko patį slogiausią įspūdį iš visų mūsų aplankytų šalių. Pirmą kartą Vietname praleidome beveik du mėnesius, dabar įvažiavome dar mėnesiui ir beveik kasdien dūšioj likdavo nuosėdų, kad apgavo, apsuko, išdūrė.

Na, kaip ten bebūtų, turime paskutinę vizą ir galime kur panorėję kirsti sieną į Vietnamą. Važiuodami Laosu vos ne kasdien kūrėm vis naujus planus, kaip mums pasiekti Hanojų, iš kurio jau turėjome bilietus į Lietuvą - ir kalnais dar rūpėjo pavažiuoti, ir prie jūros pabūti, ir Hoi An turistinį miestuką Vietname apžiūrėti ir Halong Bay. Galiaiusiai nusprendėme, kad jeigu per beveik tris metus dar iki soties “neprisivalgėm” tai per paskutinį mėnesį jau “nebeprilaižysim”. Nusprendėme dienas leisti ramiai ir maloniai, daryti tai, kas mums labaiausiai patinka – stebėti aplinką.

O Vietnamo pusėje judesio daugiau. Jei Laose pagrindinė namo vieta - tai šešėlis miegui, tai Vietname tokių gerų vietučių žmonės kaip ir visai neįsirengę. Visi vis kruta, kad ir ne griovius kasa, bet vis ką organizuoja. Namai ir miesteliai kitoki nei Laose jau vien dėl to, kad namai ant žemės stovi, o ne pakylėti per porą metrų. Aplink namus žmonės bonsų prisisodinę, paukštukų narveliuose pritupdę, tie tik čiulba. Palei sieną su Laosu dar ir kalnais pasisekė pavažiuoti, o jau galvojom kad nebeteks.

Užsukome į Hue miestą. Pernai mums čia buvo labai gera, todėl rūpėjo sugrįžti. Atrodytų, turėtų būti įdomu apžiūrėti kitus rajonus ar gatves, bet apsidžiaugėme radę tą patį viešbutį ir trečią kartą šios kelionės metu apsistojame jau gyventoje vietoje. Tiesą sakant, tai buvo vienas geresnių visos kelionės viešbučių, tad kodėl gi ir nesugrįžus :) Pernai Hue mieste buvome sausio pabaigoje, o dabar kovo pabaiga. Skirtumas nemažas. Tada buvo keliolika šilumos ir labai drėgna, dabar gi 31-35, bet vis tiek labai drėgna. Ryžius tada sodino/sėjo, dabar pakelės žaliai žaliai žaliavo.   

Kirtome paskutinę šios kelionės sieną ir geriame vietnamietišką kavą už paskutines Laoso kipas.

Čia Tomas tikriausiai kontempliuoja apie tai, kad net ir tai, kas, atrodė, tęsis ilgai ilgai, artėja link pabaigos...

Jūs, tikriausiai, irgi pastebėjote, kad karšta. O dar ta įkalnė. O ir šešėlio labai negausiai...

Mokinukės.

Kai jau švenčia tai švenčia :) Pinigai mėtomi pakelėmis arba deginami :)

Vieni iš nedaugelio popietės miego prigulusiųjų...

Hue miesto eismas.

Viena iš galybės pakelės kavinių.