Šilko ferma

Nors žinojome, kad tądien teks numinti šimtą keliolika kilometrų, nusprendėme sustoti ir apsidairyti Šilko fermoje, įsikūrusioje jau visai netoli Siem Reap miesto Kambodžoje.

Estetiška aplinka, nemokama ekskursija, ir labai mandagūs gidai, besitikintys arbatpinigių, sugundė mus pasistatyti savo dviračius šalia turistinių autobusų ir eiti paslampinėti. Prisišliejome prie didelės grupės, o paskui tą grupę palikome taip išvengdami pareigos finansiškai paremti daug užsienio kalbų pramokusius ir labai malonius Kambodžos žmones, besivadinančius gidais.

Apie šilko gamybos procesus galima rasti daug informacijos internete. Einant iš vienų dirbtuvių link kitų visas procesas atsiskleidė mums prieš akis.

Iš pradžių šilkverpiai drugiai poruojasi (šito nematėme) ir deda kiaušinėlius, kurie vos kelių milimetrų dydžio. Iš kiaušinėlių išsirita vikšrai, kuriuos reikia šerti šilkmedžio lapais. Pirmose stadijose vikšreliai labai jautrūs aplinkos poveikiui, tad su jais reikia elgtis atsargiai, saugoti nuo skersvejų ir turistų fofoaparatų blyksčių. Tai viena versija, kodėl šita stadija atvaizduota taip negausiai dirbtuvėse. O kadangi mes esam labai nepatiklūs, tai matydami, kad audimo staklių cechuose žymiai žymiai daugiau nei žaliavos ir aparatėlių šilko siūlams gaminti, tai mūsų kita versija, kad tikėtina,kad siūlai yra atvežami iš kur kitur, gal net iš užsienio. Nors kai pagalvoji, kur kitur dar gali būti pigesnė darbo jėga nei Kambodžoje. Na, tiek to. 

Čia viena iš lervos vystymosi stadijų. 

Kai ateina laikas sukti kokonus, lervos paleidžiamos į gan įmantrai nupinttus medinius padėklus ir ima susktis ir suktis aplink save apvyniodamos 1-3 kilometrų ilgio siūlą.

Jeigu kokoną taip ir paliktų, iš jo išsiristų drugys ir taip pagadintų visą šilko giją. Todėl šios geltonus pūkučius meta į verdantį vandenį ir nužudo į šilko siūlus įsisupusią lėliukę. Karštame vandenyje lipnios gijos kiek atsileidžia ir suėmę kelių kokonų gijas vienu metu, ima sukti ant ratelio. Virimo ant laužo taipogi yra keli etapai: iš pradžių viena mergaitė nuvynioja išorinį, mažiau vertingą siūlą, vėlai tuos pačius kokonus perima kita mergaitė ir ant atskiro būgno vynioja jau vertingesnį vidinį siūlą. O tada plikučius kokonus darbuotojai suvalgo. Ir jeigu valgo pakankamai gausiai, tikėtina, kad ir patys ims gaminti šilko siūlus :) Čia mes tokį juokelį išgirdome :)

Kokonai prieš patekdami į puodą.

Kokonai jau puode.

O tada jau ateina eilė verpimui ir dažymui. Ir, žinoma, audimui.

Vis dar "ašutinis" bet jau šilko siūlas.

Anot šalia kabančio plakato - vien natūraliais augalais dažytos šilko vijos.

O šalia dirbtuvėlių, žinoma, yra ir muziejus. Jame pastatytos senovinės audimo staklės visiškai nesiskiria nuo tų, naudojamų gretimame ceche :)