Dviračiais per Aziją: Pusė tūkstančio kilometrų dviračiais.

Palikę laivą palikome ir Langkawio salą. Sėdome į keltą, numynėme dvylika kilometrų ir atsidūrėme ten, kur jau prieš kokį pusmetį buvome. Nedažnai važiuojame jau važiuotu keliu ir nedažnai mums tokia prabanga iš anksto viską žinoti :)

Bet į tą pačią upę neįbrisi. Tie keturiasdešimt kilometrų buvo ir pažįstami – ten ilsėjomės, ten valgėme, tuos ryžių laukus jau fotografavau – ir tuo pačiu kitoki. Tas ramus idiliškas parkelis Malaizijos pakraštyje sekmadienio popietę buvo virtęs legolendu – akvaparku - super valgykla ir kuo tik ne. Ne tik kad visos pavėsinės buvo užsėstos, visi laisvi žemės ploteliai taipogi buvo užsėsti, o upelyje vandens kvadratinio metro laisvo nerasi - visur vaikai ir nevaikai turškėsi. Bet mes kantrūs ir savo ramumos su tamsa sulaukėme. Tada atsigavom ne tik mes, bet ir beždžionės bei parkelio katės. Gerai, kad pasilikome, nakvojome ramiai, po stogu, į kurį barbeno lietus ir ant pakylos, po kuria tekėjo beveik antras upelis.

Kirtę Tailando sieną jau žinojome, kur gera vieta keistis pinigus, lengvai atradome tą patį viešbutėlį Hat Yai didmiestyje, žinojome, kur gera vieta pirkti maistelio, o štai vandens aparatėlį per tą pusmetį, kai nebuvome, niekšeliai, iškėlė iš įprastos vietos:)

Atkarpą tarp Malaizijos ir Bankoko mes jau atsakingai pravažiavome dviračiais anksčiau, tad dabar sėdome į viešąjį transportą.

Iš Bankoko išmynėme gan lengvai. Nuvažiavus 130 km gamtos daug nepasimatė, vis didkeliai, mašinos, žmonės ir vienas kitas ryžių, bananų plotelis. Netikėtai pavyko kokius 10 km nuvažiuoti tokiu visai ramutėliu keliu, tik Tomui buvo neramu, mat jis abejojo mano nuojauta ir iš vakaro atliktais namų darbais, tai yra jis netikėjo, kad ramus keliukas gali kur nors nuvesti.

Pakeliui užsukome į 100 metų senumo turgų. Mums atrodo, kad jis galėtų vadintis kad ir 1000 metų senumo, mat nebuvo jokio išlikusio pastato, tik palei kanalą pristatyta daug ‘lariokų’, pardavinėjančių suvenyrus.

Ir dar gavom ‘chaliavai’ virtą kukurūzą ir sausainių. Matyt, labai gražiai šypsojomės. Ilsėjomės ant suoliuko degalinėje, kai tokia linksma moteriškė sustojo. Labai jau ji mums šypsojosi, mes atgal, tada sėdo į automobilį ir išvažiavo. Pavažiavus tris metrus sustojo ir atnešė kukurūzą. Pavažiavus dar kelis metrus vėl sustojo ir atnešė sausainių. O tada jau sėdo ir suvisam išvažiavo :(

Rytinė Tailando dalis nustebino, nes pagaliau išvažiavus iš Bankoko (po kokių 130 km) žmonės staiga baigėsi ir baigėsi suvisam. Prasidėjo eukaliptų plantacijos ir kitoki, sakyčiau, gan mieli akiai atributai.

Na o Kmpučija yra vis tik žymiai žymiai įdomesnė dairytis nei Malaizija ar Tailandas. Net pamiršę buvome, kiek daug čia egzotikos. Pvz, važiuoja moteriškė mocu, prie jo šonų, kaip prie mūsų dviračių, dvi dėžės pritvirtintos ir iš kiekvienos po vaiko galvą kyšo. Arba ant moco galima pavežti tris kiaules aukštyn pilvais suguldytas. Dar gali tilpti koks trisdešimt vištų. O pakelės kioskuose galima nusipirkti keptų vabzdžių ir limonado. Ir mėgsta Kambodžos moterys apsirengti: kojinės, džinsai/pižamos kelnės, golfas, ant jo džemperis/ pižamos viršus, pirštinės, ant galvos skrybėlė dideliais bryliais o ant rankų plikutėlis vaikas - basas plikas. O karštis žemyne vis tik žymiai intensyvesnis nei gaivioje Ko Phangan saloje.