Dviračiais per Aziją: Laivas ir Singapūro parkai

Laivas nėra pats populiariausas būdas patekti į Singapūrą. Dauguma patenka arba greitkeliu, kur dviračiams nevalia važiuoti, arba tiltu/pylimu tiesiai iš Johor Bahru centro. Tikslaus grafiko nėra, laiveliai išplaukia, kai kapitonas nusprendžia, kad jau laikas. Laive be mūsų buvo dar trys keleiviai, o kuo daugiau žmonių (max 10 plius du dviračiai), tuo pigesnis bilietas :)

Laivelis nedidelis, šokinėja per bangas, taško purslus į vidų, bet smagu. Artėjam prie dar vienos šalies – miesto mūsų kelionėje. Dairomės aplinkui malonaus jaudulio apimti. Toks įspūdis, kad organizuojamas dar vienas pylimas, nes iš vandens kyla žemių krūvos, jomis važinėja traktoriai, judina savo strėles kranai, ūžia žemkasės. Laivelis nardo pro visokius aptvarus ir, panašu, kad šio maršruto dienos suskaičiuotos. Neužilgo čia bus modernesnė, galingesnė, našesnė ir bedvasė stuktūra.

Prisišvartuojam ne prie krantinės, bet prie kito panašaus laivelio. Kapitonas padeda išboginti dviračius ir mes jau stumiamės link muitinės. Muitininkai akivaizdžiai nepersidirba, nors ir apsimeta labai svarbiais, jiems smalsu apžiūrėti dviračius ir besišypsančią dviratistę. Tada staiga tik paukšt ir lengva įgudusia ranka tvirtai spausdamas štampą bei galantiškai besišypsodamas įmuša spaudą į patį naujo puslapio vidurį, blemba. Taip ir tirpsta Jurgos pase tušti puslapiai greičiau nei Tomo.

Suštampuoti, praskanuoti atsiduriame foje, iš kur matosi laiptai aukštyn. Na va, Singapūras L O pasirodo vis tik Singapūras! Šalia laiptų yra liftas, į kurį telpa dviratis, va kaip.

Lauke dvi naujienos. Mes visai šalia Changi parko (kuriame planavome įsitvirtinti ir iš jo tyrinėti aplinką), bet, anot paslaugaus Singapūro gyventojo, parkas uždarytas renovacijai. Dar tas pats paslaugus Singapūro gyventojas pataria užsukti į kitoj kelio pusėj esantį viešbutį ir ten gauti nemokamą žemėlapį. Žemėlapius gaunam kelis ir važiuojam žiūrėti, kaip gi renovuojamas tas parkas. Pavėsinės, staliukai, tualetai, atskiri medžiai aptverti tinklu, kad tik ko blogo nenutiktų kokiam pro šalį važiuojančiam dviratistui. Vyksta remonto darbai, bet pasirodo, kad tik vienoje iš palei pakrantę kokius penkis kilometrus išsidriekusio parko atkarpoje. Žodžiu, mūsų supratimu, parkas visiškai tinkamas naudojimui.

Prie dviračių nuomos kiosko pasiklausiame, kur galima kempinguoti. Žmogelis malonus, bet nepasako nieko naujo, ko mes nežinotume. Taisyklės, taisyklės, baudos, koks tai visas taisyklėmis persisunkęs parkas pasirodė. Važiuodami toliau randame daug ir išsamių nurodymų, kaip elgtis Singapūro parkuose. Nori su draugais išsikepti kepsnį ant žarijų, turi internetu arba per aparatą-bankomatą užsisakyti kepsnių aikštelę, nori kempinguoti, vėlgi ta pati procedūra – internetu arba per aparatėlį užsiregistruoji, sumoki simbolinį dolerį ir gali aštuonias dienas per mėnesį pramogauti. Bet tik tuo atveju, jei turi nuolatinę gyvenamąją vietą ir kokį tai numerį. Mes visa tai jau išsiaiškinome prieš atvykdami į Singapūrą ir netgi padarėme daugiau, parašėme laišką į parkų tarnybą ir pasiteiravome, ar užsieniečiai gali kempinguoti. Ir netgi gavome atsakymą, kad taip, brangaus miesto brangūs svečiai taip pat gali kempinguoti, bet tik dvi naktis, kurios jiems kainuos po dolerį, tik jiems reikės pateikti paso ir įvažiavimo į šalį spaudo kopijas. Easy. Pasakysiu iš karto, kad nors Jurga ir jaudinosi, šiame tvarkingame ir pareigingame mieste niekas mumis kempinguojančiais nepasidomėjo, ir nors ir pasidėjome po galva visas reikalingas kopijas ir dolerius, niekas Changi parke neatėjo jų surinkti.

Parkai mums padarė įspūdį. Po pusantrų metų praleistų Azijos kaimučiuose, Singapūre pasaulis vėl pasipuošė climatex, vibram, trek, giant ir visokiais kitokiais prabangiais pavadinimais. Dviračių takas platus, patogus, per keliukus įrengti reguliuojami šviesoforai, dviratininkų daug, pietinės pakrantės parke dar daugiau. Pasileidome ir mes su jais link centro. Iš pradžių važiavome pakrante, tada tarp medžių palei oro uostą, tada vėl pasiekėm pakrantę. O ten galybė visokiausių pramogų: vaikams kokie tai skautų kursai, mažiams – saugaus eismo aikštelės, sportinių laivelių prieplaukos, radio bangomis valdomų mašinyčių trasa, vandens slidžių trasa, atskira zona riedlentininkams ir bmx’ininkams ir parkūrininkams, laipiojimo sienelės, didesnėse erdvėse diedžiokai darė visokius sportinius fokusus su aitvarais, galybė žmonių bėgiojančių, užsiimančių šiaurietišku vaikščiojimu (nordic walking), meditacijom, jogom, kovų menais. O kur dar tie, tiesiog išsinuomavę dviračius porai valandų arba piknikaujantys. Žodžiu, žmonės galvoja ne tik kaip išgyvent, bet ir kaip gyvent maloniai.

Taip parkų takeliais nuvažiavome kokius 25 kilometrus. Esame visai netoli centro. Gerai dabar būtų apžiūrėti kokią įžymybę. Prie dviračių nuomos kiosko paklausiame, ar galėtume prie jų palikti dviračius. Mums rodo viešą dviračių stovą. Ten musų apkrauti dviračiai niekap netilps. Rodom atokiau stovintį stulpą. Oi, ne, ten gi elektros stulpas, dar baudą gausite. Čia jau visi anksčiau matyti ženklai susimala į vieną sūkurį galvoje - “Bauda 1000 dolerių”, “Praleiskite pėsčiousius”, “Būkite atidūs”, “Nulipkite nuo dviračio ir stumkitės”, “Bauda 500”, “Nemiegokite parkuose”. Tokiam gražiam ir mielam mieste apima apmaudas, kad visi visko bijo arba bent jau primeta, kad bijo. Randam nupieštą parkų žemėlapį ir juos jungiantį dviračių taką. Ratuku per miestą grįšime į Changi parką. Kol važiuojame pro “žvėryną” – smagu ir gražu, vėliau takas pasuka link “karoliniškių”, “lazdynų” – daugiaaukščiai miegamieji rajonai ir tiek. Jau ir saulė vakarop, o mums - į “panerius”. Taip netikėtai ir susukome virš 50 km po ne visai turistinį Singapūrą.

Changi parke mus prajuokino ženklas “Žemai skraidantys lėktuvai”, “Draudžiama leisti aitvarus”. Taip arti skrendančio lektuvo dar neteko būti. Jūra, parko siuoliukai, kelias, o už jo – oro uostas. Vistik gali aitvaras numušti lėktuvą :)