Srinagar - Manali

Daugiau nei dvi savaitės motociklu kaip ir užbaigė mūsų pasivažinėjimus po didžiuosius kalnus.

Esam apsvaigę, apspangę, prisižiureję, prisisotinę kalnų, kad ir kaip neįtikinamai tai skambėtų. Bus dabar kalnams sunku mus nustebinti, nes Himalajai leido mums pajusti jų dydį, aukštį, spalvas, formas, faktūras, vėją, lietų, saulę, debesis, serpantinus, amžinai remontuojamus kelius, platybes, stačias uolas, nuobirynus, tyrus, mišku apaugusias kalvas, saulėtekius, ežerėlius, krioklius, pakelės užeigas, stupas, vienuolynus, karinius dalinius.

Važiuodami motociklu kiek kitaip matėm aplinką. Tapom lyg ir tingesni, fotografavom nestabdydami moco. O ir bendravom kiek su kitokiais žmonėmis. Tas paaugliškas noras priskirti save prie išskirtinės, bet vis tiek tam tikros grupės žmonių. Mums žymiai energingiau mojavo pravažiuojantys motociklistai, o dviratistai, prie kurių mes stabtelėdavom, iš pradžių kiek su nepasitikėjimu žvelgdavo į mūsų transporto priemonę, reikėdavo pasispasakoti kokie mes kieti dviratistai, kad pokalbyje atsirastų daug daugiau šiltesnių ir asmeniškesnių atspalvių.

Kai jau atrodė, kad iki Manali tiesus kelias ir aukštieji Himalajai pravažiuoti, netikėtai ‘atradom’ kelininkų ir civilizacijos primirštą kampelį. Derlingi slėniai jau seniai apgyvendinti, bet kalnuose vis dar gyvena klajoklių gentys, auginančios gyvulius. Kirtę perėję kiek pasileidome žemiau ir sustojome nakčiai. Bestatant palapinę mūsų apžiūrėti atėjo piemuo. Kitaip nei Indijos lygumose, žmogus atokiai prisėdo ant išvirtusio medžio per kokius tris metrus nuo mūsų, stebėjo, kaip mes tvarkomės, paskui pakvietė vakarienės. Mes kaip mokėjome mandagiau atsisakėme, nes visko savo turėjome, jam arbatos pasiūlėme, jis irgi atsisakė,. Ryte pas mus atėjo moteriškė ir vėl kvietė pusryčių. Pamačiusi kad arbatą be pieno geriame, siūlėsi atnešti. Tokio dėmesio sujaudinti atidavėm savo paskutinį šokoladuką, matėm, kad galybę vaikų turi, o iki artimiausios pardukės kokios trys valandos džipu važiuoti. Dar po kiek laiko mus aplankė kita moteriškė jau būriu vaikų vedina. Rodė, kad vienos mergaitės kakta karšta, temperatūros turi. Tokioj aplinkoj, kur keliuko dvi vėžės nėra stipriai išvažinėtos, moliniai namukai plokščiais žole apžėlusiais stogais neturi nei langų nei durų tik angas, davėm moteriškei paracetamolio lapelį. Tokie paprasti, neįmantrūs mums tie žmonės pasirodė. O paskui važiuodami galvojom, jeigu jus, važiuojančius šituo keliu, vaikai stabdys ir prašys saldainių, tai tikriausiai mes būsim kalti. Arčiau turistinių vietų tikrai daug kartų matėm ir girdėjom vaikus kaulijančius pinigų, saldainių, pieštukų. Graudu žiūrėt ir pikta ant prieš mus keliavusių kolegų. Gyveno žmonės, dirbo, vertėsi lengviau ar sunkiau, o dabar kai tave pamatę visą orumą pamiršę bėga iš kažin kur, kad dolerį gautų, tai apmaudu.

Pakelės bendruomenės

Ryžių laukai

Keičiasi sezonai, o su jais ir klajojančių ožkų ganyklos

Spalvingi daržovių kioskai

Ir kur gi mes esam?

Laukiam laukiam mes svetelių laukiam...

O štai ir jie.

Indiškas bučkis

Penkiolika km žemyn ir tik keli šimtai metrų žemėlapyje :)

Keisti tie anglai ir jų kurortai. Dalhousie.

Kur puodai, ten maistas.

O štai ir tas maistas. Ir įsižiūrėkit, koks skanus tas indiškas maistas ir kaip gausu daržovių :)