Traukinys Mumbajus - Varanasis

Žiūrėdami į žemėlapį seniai supratom, kad dviračiais į Nepalą nuvažiuoti per Indijos ambasados mums duotą laiką nepavyks. Nors traukiniai neatrodo prabangiai, tačiau bilietų pirkimo tvarka gan moderni, galima bilietą nusipirkti internetu. Taip ir pabandėme padaryti dar Panaji, Goa sostinėje. Vaikyti, ką tu, bilietų senai nėra ir laukiančių eilėje virš pusės tūkstančio. Žinom, kad yra turistų kvota, tai reiškia, kad tokiems kaip mes indai palieka rezervą. Mhh, pasidomėjus paaiškėjo, kad tokį turisto bilietą gali nusipirkti tik stotyje, iš kurios išvažiuoji, o tai reiškia, kad už kokių 700 kilometrų. Tad palikom traukinių reikalą panokti iki Mumbajaus.

Mumbajaus UNESCO saugoma traukinių stotis, anot musų knygos, per parą perkrauna tiek žmonių, kiek dabar turbūt Lietuvoje beliko. Visi langeliai apgulti, eilės didžiausios. Išskyrus vieną langelį kondicionuojamoje patalpoje. Su užrašu "Užsienio turistams". "Ar turite bilietų į Varanasį?" - "Taip, bet tik jums". Skamba prabangiai, tiesa?

Dabar gal kiek ilgiau pagalvotume, kokia klase važiuoti trisdešimt valandų traukiniu. Bet tai buvo įdomi ir autentiška patirtis. Mūsų bloke "plackarto" vagone su vaikais ir suaugusiais - 18 dūšių, kai tuo tarpu tik 8 gultai. Gavom viršutinį (trečiam aukšte) ir apatinį gultą. Galėjom apatinio gulto kaip ir nepirkti, nes jo nei dieną, nei naktį pilnai nusavinti nepavyko :) Dar paaiškėjo, kad vieno iš mūsų asmeninė erdvė sugeba labiau susitraukti, nei kito :) Bet indų asmeninė erdvė, panašu, kad užima tik tiek, kiek ir fizinis kūnas.

Dviračių gabenimas traukiniu irgi buvo įdomus. Mums pasakė, kad jie patys supakuos dviračius. Bet paaiškėjo, kad pakavimas reiškia balto maišo prisiuvimą tam, kad galėtų užrašyti adresą :) "Supakuoti" dviračiai buvo išstumti į koridorių, kuriame jau buvo nemažai dėžių ir "supakuotų" motociklų. Tas koridorius buvo pagrindinis išėjimas į peronus, kuriuo plaukė minios žmonių ir buvo stumdomi kroviniai. Kadangi turėjome iki traukinio kelias valandas laiko, tad koks skirtumas kur sėdėti, sėdėjome prie savo dviračių, juos saugojome ir stebėjome šurmulį. Tiesiog stebuklas, kaip siuntiniai patenka į tą traukinį, kur reikia. Iš pirmo žvilgsnio tvarkos ir sistemos nesimatė visai. Svarbiausia, kad dviračiai Varanasį pasiekė ir pasiekė be jokių sužalojimų.