Ilgai nerašėm, iš pradžių buvom atsidėję mynimui , o paskui atsidėjome ilsėjimuisi Goa pakrantėje ir net nepastebėjom, kaip praėjo mėnuo nuo paskutinio posto.

Kelias iki mažiausios, bet tikriausiai labiausiai žinomos Goa valstijos, kur mes vėl planavome išvažiuoti prie Arabų jūros pakrantės, vedė per per neturistinę, bet ne mažiau įdomią Karnakatos valstiją. Važiavom pro kaimišką, agrarinį kraštą su visais jo atributais: jaučių traukiamais vežimais ir žagrėmis, karvėmis ir ožkomis, migruojančiomis keliais skersai ir išilgai eismo, moterimis nešančiomis įvairiaspalvius ąsočius vandens ant galvos ir ant klubo, balose plaunamais drabužiais, indais, sunkvežimiais, jaučiais – ir visa tai vienoje baloje vienu metu :).

Bet buvo nemažai miškingu kelių. Kartą teko tris dienas važiuoti per ištisą mišką su kur ne kur įsiterpusiais kaimeliais. Čia ir įvyko tai, kuo žmonės gąsdindavo nuo kelionės pradžios. Pasirodo, kad žmonės buvo vis tik teisūs, mus iš tiesų užpuolė LAUKINIAI ŽVĖRYS. Ir įvyko viskas, aišku, kai mynėme į kalniuką. Mus atakavo iš nugaros, pabėgti nebuvo jokių šansų, teko metus dviračius viduryje kelio bėgti kaip pablūdus, atsimušinėjant nuo tikrai pasiutusių laukinių žvėrių bandos, kurie tik ir taikėsi kąsti. Laimei, sustojo motociklininkas ir mes, šokę jam už nugaros, pagaliau atsiplėšėm ir lėkėm kelis km nesidairydami, kol galų gale sustojom ir galėjom apsižiūrėti bei išsitraukti bičių geluonis. Vieną kliudė septynios, kitą penkios. Kelias tolimesnes dienas suzvimbus kokiai musei mindavom kaip pašėlę nesiaiškindami musė ten ar koks laukinis žvėris :)))












































1 komentaras:

Unknown rašė...

Svarbu gyvi.
Pareklamavau Jūsų nuostabių vaizdų blogą savo bloge.

Rašyti komentarą