Varanasis

|3 comments

Džiaugiamės, kad viskas susiklostė taip, kad pavyko aplankyti Varanasį. Žinojom, kad čia nusiprausti Gange suvažiuoja daug piligrimų, kad juos, besipliuškenančius ant laiptų, stebi galybė turistų. Bet kad Varanasio senamiestis suraitytas iš siauručių gatvelių labirintų, buvo labai netikėta ir mus tai suintrigavo net labiau, nei šventi Gango vandenys.

Taigi - Varanasis. Čia pamatėme ir įlipome į tą Indiją, kurios įvaizdį visą laiką vežėmės galvose. 40 laipsnių karštis, eismas, chaosas, kai negalioja jokios taisyklės, pypavimas, karvės (taip taip, pagaliau daug karvių pačiame mieste). Laimei, traukinys atvažiavo anksti ryte ir iki viešbučio nuvažiavome visai tvarkingai. Varanasyje atsirado dar vienas pavojus – triračiai dviračiai- rikšos. Girdi, kad iš nugaros atskambaliuoja dviratis, o kad jo galiniai abu ratai sukasi gerokai plačiau nei priekinis, ateina su patirtim :) Nusprendėme apsigyventi senamiestyje prie Gango. Na, ir įsimakalavom į gatvelių labirintą. Dviračius teko stumtis, teko vienoje vietoje atgal pagrįžti, nes nebetilpome. Ar dėl dviejų naktų praleistų traukinyje, ar čiaip mums galvos susisuko, bet klaidus tas senamiestis nerealiai. Sukom, sukom ratus, kol suradom viešbutį, kurio ieškojom. Bet iki jo – laipteliai. Pasiklausėm, galima ir aplink apvažiuoti. Na, ir vėl kokiam pusvalandžiui įsimakojom į tas gatveles. Siaura, vingiuota, žmonės, šunys, karvės, jaučiai, bezdžionės ir visų šių dievo tvarinių šūdas (būtent šūdas, o ne kakas, kakutis, išmatos, fekalijos), visokiausių spalvų ir konsistencijos. Žiūri po kojom, kad neįliptum, dairytis ir orientuotis laiko nelieka. Po keliolikos posūkių šūdo krūvos tapo lyg ir matytos, ant kai kurių padangų žymės, bet lyg ir svetimos. Žmonių, norinčių pagelbėti – galybė. Nuoširdūs atrodo, sako, aš pagelbėti noriu, be pinigų, bet kaip atskirti gerų ketinimų turintį nuo tokio, kuris tikisi ar iš tavęs, ar iš viešbučio gauti rupiją kitą, o gal ir šimtelį. Kartais net labai nesmagiai jautiesi, bet tokie pinigautojai sugadina kelias dienos valandas, kol jų atsikratai, kartais net visai iš pažiūros gerų viešbutėlių per juos neapžiūri.

Pailsėjome viešbutėlyje su langais (o tai čia nėra savaime suprantamas kambario atributas) į Gango pusę (o tai jau privalumas) ir vėl išpėdinom ko valgomo ieškoti. Pirmą dieną susiorientuoti taip ir nepavyko. Pasiklysti kaip ir nėra kur, arba laiptai į Gangą, arba didesnė gatvė, bet tarp šių dviejų didžiulis labirintas: gatvelės metro, dviejų pločio, tokios, kad vos karvė prasispraudžia, laiptai, posūkiai, koks pralekiantis motociklas, šūdvežio karutis, žmonės sėdintys (o gal ir gyvenantys) ant demblių tarpdury, šventyklėlės, gėlių ir kokosų kioskeliai, rūkalų kioskeliai ir, be abejo, betelio ir visokiu niekalų kioskelių. Matosi turistų, bet žmonės čia gyvena savus gyvenimus, vaikai skersgavy ant laiptų žaidžia kriketą, kiti nuo stogo leidžia aitvarus, gerokai paaugę vaikai ir nevaikai rūko, kas ant smegenų labiau puola. 

Ir čia kažkam  tėvynė. Pasisekė, kad ne mums.

Buvo jausmas, kad tiesiogiai prisidedam prie Gango taršos.

Ant šių svarstyklių sveriamos malkos, naudojamos lavonų deginimui. Mes gyvenome gatvėje, kuria ant neštuvų neša mirusiuosius į Manikarnika gatus/laiptus/prieplauką. 

Kairėje matosi anga į mūsų viešbutėlį. Lyginant su gatvele, jis tikrai geras, kambarys buvo šviesus, su dušu ir tuliku, viešbutis turėjo generatorių, nuo kurio kambaryje buvo pajungta  net dvi lemputės ir ventiliatorius,  nedažnas reiškinys Indijoje, kur elektra dingsta kasdien kelioms valandoms. 

Daug pardavėjų įsitaisę būtent taip, ant prekystalio. Šitas vaikinas pilsto rūgpienį į molinius dubenėlius.

Išradingai parinkta vieta karvės papločiams laikyti :)

Netikėtai "švarus" kadras, dėl to ir įdėjau.