IŠLEPINTI IRANIEČIŲ SVETINGUMO

Buvo verta atvažiuoti į Iraną jau vien dėl žmonių. Turbūt jau niekir kitur sutikti gatvėje žmonės nesukels tiek teigiamų emocijų. “Sveiki atvykę į mano miestą”, “Sveiki atvykę į Iraną”, “Sveiki, pone”, “Jūs mano svečiai”, “Ar galiu jums kuo padėti?”- frazės, kurias girdėjome po kokius penkis kartus per dieną.

Iš pradžių visa tai buvo neįprasta, bet galiausiai vis tik labai malonu. Žmonės labai mandagūs, nuoširdūs ir per visas 43 dienas nepajutom nei mažiausios agresijos. Gaila, kad egzistuoja kalbos barjeras ir tik didesniuose miestuose žmonės kalba angliškai, nes iraniečiai rodė didelį norą bendrauti. Po tokių klausimų kaip “Iš kur mes?”, “Kur važiuojam?”, “Kokia jūsų profesija?” (bet čia klausdavo tik Tomo, moterys juk namų šeimininkės :) dažnas teiraudavosi, kokia mūsų nuomonė apie Iraną buvo prieš atvažiuojant ir ar ji pasikeitė. Tarytum žmonės norėtų prieš mus pasiteisinti dėl vyriausybės vykdomos politikos ir stengtųsi sudaryti apie Iraną kuo patrauklesnį vaizdą.

Dažnas mus sustabdęs ir užkalbinęs žmogus pasidalindavo su mumis tuo, ką turėdavo. Gavom maišelį mandarinų, saują riešutų, saulėgražų, obuolį, pyragėlį, mėtinių saldainių, uogienės, bananų, kramtomos gumos. Kviesdavosi namo ir rodydavo, kad gausime pavalgyti. Nemanau, kad toks elgesys įtakotas vien religinių įsitikinimų. Kai islamas – valstybinė religija ir teoriškai kiekvienas iranietis – musulmonas, tai toli gražu ne kiekvienas yra gilai tikintis ir laikosi religinių tiesų (oi, oi kiek ten nelegalių dalykėlių vyksta!) Gal žmonės vis dar nėra išlepinti turistų pinigėlių ir svetingumas - natūralus bendravimo būdas? Net nežinai, žmogus, ką ir atsakyti, kai besisvečiuojant iraniečio Rezos namuose jis paklausia, ar jį irgi pasikviestų lietuviai į namus, jei jis atvyktų į mūsų šalį. “Negi jums nemalonu, kai į jūsų namus atvyksta svečių?”,- nuoširdžiai nustemba Reza.

***

Iš priekio važiuojanti mašina sustoja, išlipa jaunas vaikinukas, mus pakalbina ir išsiaiškinęs, kur mes planuojame važiuoti, paprašo: “Pasakykit pasauliui, kad mes ne teroristai”.

Prie musų sustojęs žmogus mus taip atkakliai kviečia namo, kad net gaila pasidaro, kai atsisakydami jį akivaizdžiai nuliūdinam.

Mieste, esant gan intensyviam eismui, su Tomu susilygina mašina ir per langą jam ištiesia pyragaitį ant plasmasinės lėkštelės.

Esfahane, kai pagrindinė keturių eilių į vieną pusę gatvė išsišakojo ir dvi juostos lindo po tiltu, o dvi juostos suko į dešinę, mes laiku nesusigaudėme ir atsidūrėme prispausti prie dešinio kelio krašto. Žmogus užskersino savo pikapą, sustabdė eismą, kad mes su dviračiais galėtume pravažiuoti.

Mums bepietaujant sustojo motociklas ir žmogus ėmė mus persiškai kalbinti. Kol mes gestais bendravome, iškepė mūsų kiaušinienė. Labai jau mažai lavašo beturėjome, bet atplėšėme gabalą, ant jo dėjom kiaušinienės ir siūlėm savo naujam pažįstamam. Jis atsisakė ir vis į savo motociklą rodė bei pinigus minėjo. Jis nuvažiavo, taip ir nesusišnekėjus. Po kiek laiko prie mūsų sustojo mašina, žmonės pakalbinę davė didelį lakštą lavašo ir nuvažiavo į ta pačią pusę iš kur atvažiavę. Tik vėliau įtarėm, kad motociklininkas mus kvietė iki artimiausio kaimo ant jo motociklo palėkėti ir lavašo nusipirkti. Ir ta mašina su lavašu tikriausiai ne atsitiktinumas...

Važiuodami į Persepolį planavome vakare apžiūrėti griuvėsius, ten pernakvoti, o ryte judėti toliau. Lonely Planet gidas rašo, kad galima nankvoti prie mašinų stovėjimo aikštelės, tos aikštelės sargas mus pamatęs irgi iškart pasiteiravo, ar mes čia kempinguosim. Žodžiu, tikrai nebuvom kuo išskirtinai, tą naktį pasistatę palapinę prie apsaugos tarnybos tvoros. Vienas pro šalį einantis apsauginis pavaišino saldainiais, paskui, matyt kiek viršesnis, paorganizavo, kad mes su savo daiktais kraustytumės į jų aptvertą teritoriją, tada mums atnešė savo prožektorių, kad pasišviestume, tada kvietė vakarienės, tada atnešė antklodę, kad naktį nesušaltume... Kaži, ar apsauginiai būtų tokie paslaugūs prie Gedimino pilies?..

Kitą kart pietaujant sustojo kledaras, iš jo išlipo trys “mužikai” ir paklausė, ar neturim kokių problemų. Kur kitur tai jau neramu pasidarytų (neturi problemų? – tuoj turėsi!) bet čia žmonės nuoširdžiai pagalbą siūlė, pabendrauti norėjo.

Širaze, mieste turinčiame gyventojų kaip visa Lietuva, mums sustojus pasižiūrėti į žemėlapį mus užkalbino moteriškė:” Užsukit pas mane į namus, aš jums iranietiško maisto pagaminsiu. Kraukit dviračius į mašiną, taip bus patogiau”. Vėlgi, kvietė tikrai nuoširdaus smalsumo ir noro pabendrauti vedina.


Nuotraukos jokia neįpatinga tvarka, tiesiog...
Ech, žiūrint net atgal sugrįžti rūpi, nors peižažai pirmas dvi savaites gan blankoki buvo...

Iranietiskas turgus

Baisybe, anot Tomo. Buvo skanu su lavasu

Zalumos buvo ypac reta

I lavasa ivyniotas suris ir apkepta aliejuje