Iranas

VIZOS

Kiek Lietuvoje buvome skaitę apie Irano vizą, atrodė, kad tai bus viena iš didesnių kliūčių, bet, matyt, buvome gerai atlikę namų darbus ir galiausiai tai buvo gan brangus, bet pakankamai paprastas procesas. Tam, kad galėtume prašyti Irano vizos, turėjome gauti autorizacijos kodą, kitaip tariant mus turėjo patikrinti Irano saugumas. Tas kodas gaunamas internetu užpildžius anketą. Mes tą anketą gerai panaršę radome oficialiame Irano užsienio reikalų ministerijos tinklapyje. O štai pavyzdžiui sutiktas čilietis informacijos pasiteiravęs Irano ambasadoje Stambule buvo nukreiptas į komercinių firmų svetaines, kurios tą anketą užpildo už tam tikrą sumą eurų, o jei nori, kad procesas judėtų sparčiau, gali sumokėti dar papildomą sumą eurų. Mums autorizacijos kodą atsiuntė per tris dienas, bet teko skaityti, kad naudojantis privačių firmelių paslaugomie, dažnam neužtenka kantrybės laukti kelias savaites ir išvengti “spartumo mokesčio”. Pats autorizacijos kodas dar negarantuoja, kad gausi Irano vizą. Mes kreipėmės į Irano atstovybę Erzurume ir ten vėl netikėtai sparčiai- tą pačią dieną- mums įspaudė vizą į pasą. Tereikėjo tik susimokėti po 75 eurus į tam tikrą banką bei Jurgos nuotraukos apsigobus skara. Dar kainavo Jurgai paltukas-megztinukas ir skara (=hidžabas – kuklus drabužis arba pažodžiui- palapinė). Po nepilno mėnesio Esfahane už Irano vizos pratęsimą teko dar sumokėti po 20 dolerių, tad summa summarum galimybė kvėpuoti Irano smogu mums abiems kainavo 701 litą.


ARABIŠKI RAŠMENYS IR LOGISTIKA

Tai buvo pirmas dalykas kritęs į akis dar muitinėje, ypač kai angliškų užrašų Serou sienos kirtimo poste visai nesimatė. Išvažiavus ant kelio- mašinų numeriai su arabiškais skaitmenimis, kelio ženklai- tiek arabiškai, tiek lotyniškai, bet tik tada, jei nebandai nusukti nuo didelio kelio. Į mažesnius keliukus rodyklių arba visai nėra, arba tik skaitantiems arabiškai.

Apskritai, tas pakraštys, kuriuo važiavome pirmas dvi tris savaites buvo gan sudėtingas. Orumijoje nusipirkome, vien tik arabiškais rašmenimis surašytą žemėlapį, bet jis, matyt, nebuvo atnaujintas nuo senosios Persijos laikų. Realybėje nebuvo tų kelių, kuriuos piešė žemėlapis, bet buvo kitų kelių, kai kurie net asfaltuoti, kurie nei skaičiumi, nei vieta niekaip nesiderino su tuo, ką matėme tame arabiško meno kūrinyje. Būdavo, kad žemėlapis rodo kaimą, tau irgi atrodo, kad tai galėtų būti kaimas, bet nėra jokio kaimo pradžios ar pabaigos ženklo. Dar po dienos kitos ėmė rastis žali kelio ženklai, kuriuose galėtų būti parašyta kažkas panašaus į tai:”Sveiki atvykę į mūsų nuostabųjį sodų kaimelį, kurio pavadinimą jūs ir taip žinote, jeigu jau pas mus užsukote”. Vėliau, reikia pripažinti, situacija keitėsi į gerą, ženklų daugėjo, o gal mes tiesiog pripratome J.

Pirmas tris dienas važiavome labai intensyviais keliais. Bet turėjome planą. Deja, neįgyvendinamą. Norėjome surasti greta didkelio einantį mažą keliuką. Tam sugaišome du pusdienius, nuvažiavome apie 70 kilometrų, bet, deja, į priekį nepasistūmėjome. Iš turizmo informacijos buvom gavę dar vieną žemelapiūkštį- meno kūrinį, kuris kaip ir sutapo su arbiškuoju. Ant žiedo, kur jau turėtų atsišakoti “mūsų” kelias padarėm pirmą klaidą- pasiklausėm žmonių. “Oi, ne, ne, ten nėra kelio, važiuokit čia, į didmiestį, ir iš ten jau bus rodyklė į jūsų kelią”. Mes susijaudinom ir nusprendėm, kad čia, turbūt, dar ne tas žiedas ir mums reikia pavažiuoti kiek toliau. Pavažiavę “kiek toliau” nusprendžiam, kad vis tik ten ir buvo “tas” žiedas ir mes link jo grįžom. O, pasukom į ta mažesnį keliuką, koks kaifas, tylu, jokio birbimo ir dūmijimo, medžiai, laistymo kanalai, liuks! Ir staiga link mūsų atvažiuoja mašina: “Excuse me, mister, jūsų kelias ne čia, važiuokite paskui mane, aš jums parodysiu didelį kelią”. Čia tas žmogus, kurio kelio klausėme, mums pasivijo. Dar kartą pabandę bergždiai įrodyti kad čia ir yra mūsų kelias paskui jo mašiną grįžtame ant didkelio ir važiuojame į didmiestį. Triukšmas, sunkvežimiai, smogas- nervai neatlaiko, ir dabar jau paslapčia, prieš eismą žiedu, kad tik mūsų draugas vėl mūsų iš savo kiosko nepamatytų ir nebandytų atvesti į “tiesos” kelią, sukame į ramųjį keliuką. Ir tai tik pirmos dvi valandos iš dviejų pusdienių...

Tik daug vėliau sužinojome kad lietuviškas ir iranietiškas supratimas apie kelius ir jų dydį stipriai skiriasi. Kad ir paklausus, ar galima čia važiuoti tiesiai, žmogus dažniausiai atsako kad ne, o parodžius žemėlapį su nupieštu keliu tik mosteli ranka “Ai, tai gi čia žvyrkelis, važiuokit šituo keliu, čia tik kokiais 70 km toliau, bet už tat autostrada“. O labiausia mums patiko šis pasakymas: “Tuo keliu važiuoti pavojinga, mašinos iš priekio atvažiuoja”, suprask paprastas kelias ne autostrada. Iš tiesų, tarp didelių miestų daug kur nutietos autostrados, kuriomis daugelis ir naudojasi.

Vaizdelis apie Iraną būtų nebaigtas ar, tiksliau pasakius, net nepradėtas, jeigu neaprašytum vietinių vairavimo įpatumų. Vietiniai vairuotojai visai nesijaudindami gali autostradoje su keturiomis juostomis į viena pusę sustoti antroje juostoje ir atsidarę duris išlipti arba pradėti važiuoti atbuli, arba apsisukti ir važiuoti prieš eismą, apie tokius niekus kaip eismo juostos, perėjos, šviesoforai, ženklai ir kalbėti neverta visa tai tik gatvių papuošimui, niekas jų nepastebi ir net negalvoja laikytis. Motociklai čia iš vis kažkas tarpinio tarp mašinos ir pėščiojo, nes gali ir važiuoja visur ir visaip, prieš eismą, šaligatviais ir iš vis kaip į galvą, aišku be šalmo, šauna.

Iš pirmo žvilgsnio vaizdelis kraupokas. Bet suvokus nerašytas šio chaoso taisykles, jautiesi daug saugiau negu Utenos Basanavičiaus gatvėje. Pagrindinė taisyklė- reikia žiūrėti į priekį, kad neužlėktum ant ko nors, o pats gali atlikinėti viražus po eismą atgal nesisukiodamas, čia jau už taves važiuojančių rūpestis tavęs nenumušti. Kaip be būtų keista, bet ši taisyklė veikia, pervažiavus keletą miestų, kurie kiekvienas gyventojų skaičiumi lenkia visą Lietuvą, matėme tik kelias smulkias avarijas.

PREKYBA

Iš vaikystėje skaiytų pasakų išliko, kad persai nešioja plačias kelnes, avi šlepetes riestais galais ir prekiauja didžiuliuose turguose. Plačių kelnių ir šlepečių jau nelikę, bet aistra prekiauti - tikrai nesumažėjus. Turgai milžiniško dydžio, smagu po juos pažioplinėti, bet smagumas baigiasi, kai užsimanai ką nors nusipirkti, nes standartinė parduotuvė yra dviejų lietuviškų kioskų dydžio. Na tai kas, kad tokių padidintų kioskų, kur telpa pats pardavėjas ir dar vienas nelabai stambus pirkėjas, begalinė gausybė. Mums išlepintiems hiper, maksi, super, centrų su kodicionierias ir ramia muzika toks apsipirkimas kioskų konglomeratuose sukelia lengvą šoką. Nors kiekvieno kiosko savininkas sėdi savo skylutėje išdidžiai kaip sultonas, ar mažų mažiausiai kaip hipermaximos direktorius, ilgiau pavaikščiojęs supranti, kad asortimentas visur beveik identiškas, o ant daugumos prekių šalia galiojimo laiko yra įspausta ir kaina. Apsiramini ir vėl, kaip ir vakar, nusiperki to paties sūrio, sviesto ir lavašo.

POLITIKA IR MOTERYS

Bendaujant kalba dažnai pakrypdavo link politikos. Čia tai jau turim bendrą bruožą- mėgstam pakeikti valdžią. Aišku, Irane, kaip tarybinias laikais, atvirai apie valdžią tik gerai arba nieko, bet privačioje erdvėje pasiklausius, mūsų Kubilius- pusiau angelas. Įdomiausias klausimas, kurį beveik visi iraniečiai užduodavo, tai kaip mūsų vyriausybė remia žmones, nes čia įprastas dalykas įvairios dotacijos benzinui, duonai, gydymui ir pan., o biudžeto skylės užkamšomos pajamomis už parduotą naftą. Nesuprasdavo, ar mes juokaujam, ar ką, kai pasakydavom, kad ne mus vyriausybė remia, o mes ją išlaikom ir nuoširdžiai juokėsi, kai sužinojo, kad vienintelė gausesnė iškasena Lietuvoje - žvyras. Bet ir čia laikai keičiasi, dotacijos mažinamos, o mokesčiai didinami, taigi yra ko pasikeikti.

Žiūrint televiziją negalim neprisiminti Tarybinių laikų. Reklamos dar visai maža, užtat intarpai užpildomi gamtos vaizdais (čia mums patiko) ir vaizdeliais iš Lyderio gyvenimo: tai jis sako kalbas, o žmonės atidžiai klauso, tai jis važiuoja automobiliu ir žmonės raudodami ir su gėlėmis puola ant mašinos, tai jis lanko ligonius... O penkis kartus per dieną, kai ateina laikas melstis, transliuojamos mišios ar skaitiniai iš Korano. Nieko keisto, kad didžioji dalis žmonių nelegaliai žiūri palydovinę televiziją.

Didžioji dalis moterų nedirba apmokamo darbo. Aišku, namai ir vaikai- jų rūpestis, dažnas vyras namuose net arbatos neišsiverda. Tačiau Irane, ypač miestuose, šeimos nedidelės, tad moterys lanko įvairius kursus, mokosi kalbų ar dirbti kompiuteriais. Pavyzdžiui Afsanė, kuriai trisdešimt, ji jau aštuonerius metus ištekėjusi bet dar netuti vaikų, puikiai kalba angliškai, studijavo anglų literatūrą, dabar lanko prancūzų kalbos kursus. Mes pajuokavom, kad gali kilti kita revoliucija ir moterys paims valdžią į savo rankas, bet Leila, super aktyvi, daug pakeliavusi ir išsilavinusi trisdešimtmetė tam nepritarė. Jos manymu, daugelis moterų yra per daug patenkintos dabartine savo padėtimi kad ką keistų. Be abejo, ir tradicijos turi didelę įtaką.



Kai Rezos, išlaikančio žmoną ir tris vaikus, pasiteiravom, kas būtų, jei jis išsiskirtų su savo žmona, jis atsakė, kad tai būtų labai nemoralus poelgis. Beto, pagal vedybų sutartį, jis turėtų savo žmoną ir toliau finansiškai išlaikyti. Iš jo mokamų mokesčių (“nedaug moku, gal kokius penkiasdešimt dolerių”) draudžiama visa šeima. Kaip supratom, susirgęs draustas iranietis moka keturiasdešimt procentų visos sumos, o susirgęs nedraustas iranietis – šiašiasdešimt, kitą dalį dengia valstybė.


Gyventi Irane tikrai nenorėtume, bet keliauti buvo įdomu ir saugu.


Paskutiniame pluoštelyje nuotraukos iš Persepolio, Širazo ir šeimų, kuriuose svečiavomės.













Persepolis - tai vieta, kur valdovas per pavasario solsticiją priimdavo valdomu kraštų dovanas.











Dabartinis Persepolio gyventojas

Tuoj būsim gausiai vaišinami Rezos, oro uosto vadybininko, namuose.

Tradicinė šeima: vyras dirba  ir išlaiko žmoną bei tris sūnus. 

Visai netradicinė šeima: nors vyras dirba, išlaiko žmoną, bet gamina valgyti, mėgsta viskio vakarėlius, pagamina įvairius priedus prie viskio ir su polėkiu serviruoja stalą. Čia jo posakis: "Nėra ko eit į tą mečetę, dar apvogs".

Leila ir Afsanė: netyčia trumpam likę už durų lauke be skarų (kas Irane baudžiama pagal įstatymą) šaukė "Mes laisvos!", "Laisvę Iranui!"

Kaljano rūkytojo poza, anot Rezos.

Pertrauka tarp iranietiškai tarptautinių šokių.


Lošiam nardais.


Leila aprodė Širazą. Prie rašytojo Hafezo kapo žmonės ateina pasitarti su juo dėl savo ateities: atsitiktinai atverčia knygą, perskaito kelias eilutes ir ten randa atsakymą. Hafezo poezijos tomas - antra knyga po Korano Irane.

Prie rašytojo Hafezo kapo.

Širazas - rožių, vyno ir poezijos miestas.


Svečiuose pas Leilą.









Paveikslas turguje. Nuo anų laikų labai mažai kas pasikeitė.


Mokinukės parke.

Paskutinai kilometrai iki oro uosto ir net du kartus klijavome padangą. Nenoriai paleido mus Iranas.

3 komentarai:

Kristina rašė...

Patiko nuotraukytės. Kazkokia linksma nuotaika iš jų sklinda...

Algimantas rašė...

Nuotraukytės kvepia rožėm ir vynu

Anonimiškas rašė...

Sveiki, gal galėtumėte nurodyti internete rastos anketos, reikalingos gaunant autorizacijos kodą, nuorodą? Dėkoju, Julius Važgėla juliusvazgela@gmail.com

Rašyti komentarą