Turkija: truputis lygumų

Šita Turkijos atkarpa priminė Patagoniją - tuščia, žmonių ir mašinų maža, vėjas... Tačiau buvo ir esminių skirtumų: žemė buvo neseniai suarta, matyt laukia kito lietaus ar veikiau laistymo sezono, vėjas, kaip nekeista, pūtė į nugarą. Žemėlapis piešė kelią palei druskos ežerą. Mes nekantriai laukėme ko nors panašaus į tai, ką regėjome Ujunyje, tačiau teko nusivilti, ar per toli nuo tos druskos važiavome, ar tos druskos per mažai buvo, tačiau suplokštėjusi žemė virto dirbamais laukais ir šen bei ten išsibarsčiusiais kaimais.

PASAKA APIE PASAKĄ APIE AUKSINĘ ŽUVELĘ

Iš pradžių Dievas jiems siuntė svogūnus. Kai svogūnų maišelis perkopė dviejų kilogramų ribą, jie tapo išrankūs ir ėmė tik pačius dailiausius. Tada Dievas jiems siuntė melioną, mažą ir saldų. Moliūgas paįvairino vakarienę. Kitą dieną Dievas jiems siuntė didelį melioną, bet jis nebuvo saldus ir viso jie net nesuvalgė. Vėliau kelio pakraštyje jie rado Dievo siųstas kojines, tamsių praktiškų spalvų, ant etiketės buvo aiškiai parašyta 80 procentų medvilnės. Jie pasiėmė po tris poras. "Kitą kart galėtum atsiųsti ir naują gorteksinę striukytę", užsiprašė jie. Iš giedro dangaus nukrito keli dideli lašai. "Pajuokavom, Dieve, pajuokavom", bandė suktis jie. Dievas primerkė akį, saulė dingo. Dievas jiems pasiuntė lietų prieš tai, aišku, pamiršęs atsiųsti naują gorteksinę striukytę. Po valandos Dievas nusišypsojo: "Pajuokavau ir aš". Ir jie buvo nuoširdžiai dėkingi už siųstus gerus žmones ir vėją į nugaras.






















Sultanhani miestelyje stovi didžiausias karavansarajus visoje Turkijoje, tad pasidavę tokiam reklaminiam gundymui sustojome jo apžiūrėti. Mums bevažiuojant link "objekto" mus ant motorolerio pasitiko angliškai kalbantis vyras ir, pagalvok tu man, jis turi kempingą, kuris mums visai nieko nekainuotų, visiškai nemokamai, tik jam būtų malonu, kad mes pavakarieniautume jo restorane :) Karavansarajus, o ypač vakarienė buvo nauja kultūrinė  patirtis, matėm, kaip šeimininko restoranėlyje rakiją alum užgerdami geria turkai, kai tuo metu muezinas iš minareto maldai kvietė. Šeimininkas dainavo ir net šokti mus kvietė. Visai įdomu buvo, tik kad nemokamas kempingas galutinėj sumoj kiek brangokas buvo :)












Vis dar neatsistebim Turkijos žmonėmis. Mes jiems taip pat, matyt, nemažiau įdomūs, ypač kai nutolstame nuo pačių didžiausių, seniausių, gražiausių ir kitokių "-eusių" objektų.

Nusipirkę kaimelio parduotuvėje sulčių buvome pavaišinti arbata (puodeliai ten, ant spintelės)


Vyriokai su susidomėjimu apžiūrėjo dviračius, tada ilgai vartė Turkijos žemėlapį Lietuvos ieškodami, tad teko išsitraukti pasaulio žemėlapį ir šį neaiškumą kiek paaiškinti...

Čia kitame kaime Tomas į parduotuvę įėjo...
Šita arbata mus vaišino parduotuvės, prie kurios pasistatėme dviračius kad nueitume į kitoje kelio pusėje esantį supermarketą, savininkas. Mažos parduotuvėlės prie durų turi kažką panašaus į raciją ir taip užsisako arbatos į vietą. Kur nors iš kitos gatvės pusės atskuba vyriškis su padėklu ar tiesiog rankoje nešdamas arbatos puodelius. Išgėrę puodelius palikome ant palangės gatvėje, o šeimininkas įmetė tris žetonus-pinigėlius. 

4 komentarai:

Inga rašė...

Kažkokia lengva mistika nuotraukos kvepia...

Algimantas rašė...

Nepaprastai graži pasaka apie auksinę žuvelę- nors iš vaikystės girdėta ir tokia pažįstama, bet šiuolaikinė interpretacija išties verta dėmesio...

Kristina rašė...

Jus faini !!!!!

Kristina

Lauryna rašė...

Ar Turkiškas dangus ir Turkiška saulė gali būti tokie gražūs(?)
Net nebūčiau susimasčiusi...
Jūs pamatėte, labai gražų saulėtekį. Labai labai labai labai gražų.
SĖKMĖS JUMS.

Rašyti komentarą