SubscribeVažiuojant per kalnus sustojo sunkvežimis. Jo vairuotojas bandė mus įtikinti, kad mes pasiklydome, nes didelis ir geras eurokelias yra visai ne čia. Jei tik būtų mažiau pakrautas, manau, būtų susidėjęs mūsų dviračius ir vežęs ir musų nuomonės neklausęs. Kai parodėme nuvažiuotus kilometrus, nubrėžėm pirštu planuojamą maršrutą, kiek nusiramino, davė du obuolius ir sėkmės palinkėjo.
Kiek klaidingą ritmą buvom paėmę. Apie pusę dviejų dar matydavom kokią vieną dvi potencialias nakvynės vietas, o kai jau laikas stoti, tai vienintelė užuovėja – elektros stulpas… Kai likus pusvalandžiui iki tamsos mums pamojavo buldozerį plaunantis žmogus, mes prie jo stojome ir pasiklausėme, kur galėtume pasistatyti palapinę. Jis apsidairė ir ranka parodė – visur. Tą “visur” mes jau kelias valandas apžiūrinėjom ir tas “visur“ mums neypač patiko. “Burada kamp japabilyr myez” – pirmą kartą prireikė šios turkiškos frazės. “Ar galime pasistatyti palapinę čia”,- rodom į užuovėją prie pastato. Žmogus, matyt, mūsų balsuose išgirdo rūpestį, Tomą apkabimo per pečius, paplojo per petį. Kol statėme palapinę, atsirado daugiau žmonių, mums pasiūlė kambariuką nakčiai (jo mes atsisakėme), vėliau pakvietė vakarienės, po vakarienės gavome arbatos, o ryte dar ir pusryčius. Išvažiavus dar kurį laiką mus lenkė ir pypavo draugai - sunkvežimių, buldozerių vairuotojai.
Kamjonetės vairuotojas sustojo pasisveikinti ir pridūrė: “Aš kurdas, kai atvažiuosit į Ozalpą, sustokite pas mane arbatos”.
Po valandos mes vis dar kopėme į kalną, tad kai sustojęs kitas kurdas pasisiūlė kiek pavėžėti, mes sutikome. Pas jį ir nakvojome. Vakarienei buvo tirštas dažinys iš miltų, pupų, aliejaus ir kažkieno kauliuko su lavašu ir kokakola. Po vakarienės, kurią valgėme ant kilimo penkiese, tai yra tėvas, trys sūnūs, Tomas ir Jurga (užsienietės juk ne moterys J), ėmė rinktis svečiai į mus pažiūrėti ir kokių tai reikalų aptarti. Gėrėme arbatą, vietiniai vyrai kambaryje rūkė, o paskui staiga visi pakilo, mums paklojo čiužinius, po dvi pagalves, davė patalynę ir palinkėjo labos nakties.
Važiuojant pro kaimus žvyrkeliu, žmonės siūlė arbatos ir maisto, bet kad mes nekalbame nei turkiškai, nei kurdiškai, tad dažniausiai atsisakydavome.
Kai pakelėje virėme arbatą, prie mūsų sutojo motoroleris, o jo vairuotojas kalbėjo angliškai! Tai buvo bene antras kartas Turkijoje, kai normaliai pabendravome angliškai. (Pirmasis kartas buvo kai svečiavomės pas vaikiną iš www.warmshowers.org Stambule.) Leo nėra tipiškas kurdas. Jo motina anglė, gyvenimo istorija gan ilga ir paini, o dabar jis jau ketvirta diena motoroleriu važiuoja pas tėvą ir savo plačią giminę, kurie gyvena netoli Turkijos Irano sienos. Mums bekalbant sustojo autobusiukas pasiklausti, ar mums nereikalinga kokia pagalba. Pasirodo, Leo ir tas vaikinas iš autobusiuko priklauso tai pačiai giminei, nors vienas kito nepažįsta. Taigi, Leo mus pakvietė į svečius į savo sesers namus.
Leo sesuo gyvena iš išorės gan paprastame name, tačiau viduje prabangu. Na, aišku, ką mes ten apie tuos kilimus ir pagalves suprantame. O be jų baldų kaip ir nesimato. Yra staliukas televizoriui, virtuvėje yra spintelės, viename kambaryje matėme spintą ir viskas. Valgo ant žemės, samovaras irgi ant žemės, vonioje nei kriauklės nei vonios, tik baleikos ir kraneliai. Šeimos galva užsiima bizniuku kaip ir daugelis pasienio gyventojų. Juos peni Iranas ir Irakas. Motina prižiūri namus ir kol kas tik tris vaikus. Su jais gyvena kita Leo sesuo, kuriai dvidešimt metų ir ji dar netekėjusi. Ji moderni ir nerysi skaros. Bet kai ištekės, tikriausiai irgi ryšės skarą, nes tai be viso kito ir pagarbos vyrui ženklas. Už elektrą kurdai nemoka, vanduo – nemokamai, iranietiškas benzinas irgi nepalyginamai pigesnis už turkišką, cigaretės – iš Irano – nieko keisto, kad įvažiavus į rytinę Turkijos dalį matosi žymiai mažesnės valstybinės injekcijos į kelius ir miestus. Reikia turėt omeny, kad kurdai norėtų atsiskirti ir tai, kad mokesčių jie praktiškai nemoka. Bet pensijos irgi negauna.
Turkijoje matėme daug karinių miestelių, o Kurdistane atsirado ir judančios karinės technikos bei karinių įtvirtinimų. Pravažiavome tris karinius postus, pastatytus ant siauresnių kelių vietų kalnuose, bet musų niekur netikrino, tik artimiausiame poste prie Irano sienos mandagiai angliškai kalbantis kariūnas paprašė parodyti pasus.
