Turkija, kur keliai atkartoja kalnų linijas

Jau pripratom prie minaretų bokštų, kyšančių virš kiekvieno kaimelio, išmokom kaimo skylutėj nusipirkti makaronų, kiaušinių ar jogurto kuriuos ištraukia iš po prekystalio, degalinėje stengiamės duoti tiksliai, nes gražos gali ir nesulaukti. Malonu, kai pravažiuojančių mašinų vairuotojai pypuoja ir mojuoja, sustojus prie kelio ženklo neprašomi žmonės prieina ir nukreipia teisinga arba kaip jiems atrodo teisinga :) linkme, bandelių kepėjas, laivelio kapitonas, parduotuvės savininkas vaišina arbata. Smagu, kai keliai geri, vaizdai gražūs, oras geras ir pro minaretų garsiakalbius kalnais aidi kvietimas maldai. Bet, kaip filmuose rodo, žmonės čia nesielgia, tai yra išgirdę nepuola ant žemės kur stovėję ir nekalba maldų :), elgiasi kaip ir pas mus bažnyčios varpams skambinant, tai yra ir galvos nepasuka. 

Kas nustebino, tai kalnai pasukus į Turkijos gilumą. Tokiais gražiais dar nevažiavom :) Iš pradžių Juodosios jūros pakrantėje buvo statūs ir apžėlę, augo figos, lazdyno riešutai, pomidorai, svogūnai, vaikštinėjo vėžliukai (vienoje vietoje net tris sutikom), vėliau kalnai tapo statūs ir sausi, dirva raudona, medeliai kur ne kur, iki kiekvienos pasodintos pupos atvestas vanduo.

Čia jau vyrų pasaulis. Kiekvieno kaimelio centre yra kelios kavinės, kur sėdi vyrai. Sėdėdami kartais geria arbatą, kartais kortom pliekia ar įsitraukę į kitą stalo žaidimą būna, kartais tiesiog šiaip stebi kaip diena slenka pro šalį. Vyrus pamatysi už prekystalių, pardavinėjančius limonadą, arbūzus, duoną ir moteriškus apatinius. Moterys dažnai apsigobę skarelėmis ir dėvi paltukus, nors yra nemažai merginų trumpomis rankovėmis ir palaidais plaukais. Pasirodo, mokykloje draudžiama ryšėti skaras, bet po pamokų dalis merginų dengia plaukus po įvairiaspalvėmis skaromis ir atitinkamai rengiasi. 

Turkų kalba nepanaši į jokią kitą mums girdėtą kalbą, tad nors jau dvi savaitės kaip Turkijoje, nedaug pasistūmėjome nuo pačių pagrindinių frazių. Pailsėjusiems protams sunku įsiminti tokius derinius kaip BUrada kamp jepabiLYR  MYjez.

  

Tokių sraigių pilnos pakelės, net balta. Jos taip pat  lipa ant namų sienų.