Sotūs paukšteliai Bulgarijoje

Į Bulgariją įvažiavome ne tokiu jau ir trumpu tiltu. 2800 metrų ilgumo ir kokių 12 metrų pločio, o gal ir dar siauresniu. Buvo ženklas, draudžiantis lenkti. Na, mes nieko ir nelenkėme, tačiau lenkė mus, ypač kai stabtelėjome viduryje Dunojaus :) Už Utenos važiuojant link medelyno yra paminklas arkliui, kuris savo šeimininką berods rusų-turkų karo metu per Dunojų pernešė ir taip nuo mirties išgelbėjo. Platus tas Dunojus, buvo už ką paminklą pastatyti.

Pirmasis miestas Bulgarijoje - Ruse. Miestas senas, siekia Romos imperijos laikus, bet senamiestis to   neišduoda. Smagu, kad mokykloje mokėmės rusų ir užrašai kirilica lengvai suprantami. Vyresni žmonės kalba rusiškai, jaunesni angliškai ir bendrauti sekasi lengviau nei Rumunijoje,  nes rumunų - viena iš romanų kalbų ir panašiausia į ispanų, o vis tik mūsų rusų kalbos žodynas platesnis . Centrinėje aikštėje pagavome ryšį ir tai buvo ne išimtis. Bulgarija mus ir toliau stebino nekoduotų signalų gausa. Pavyzdžiui, užmiestyje stovinčioje degalinėje buvo aštuoni. Prisijungėme prie interneto net kempinguodami Juodosios jūros pakrantėje!

Kol Tomas švarina banko sąskaitą, Jurga neturi ką veikti...

Rūstus žvilgsnis Ruse senamiestyje.

Šis jau linksmesnis...

Išvažiavę iš Ruse miesto atsidūrėme kiek kitokioje šalyje nei Rumunija. Palikus Dunojų teko vėl lėtai kopti į kalnelius  ir greitai nuo jų nusileisti.  Širdį džiugino platūs vaizdai į saulėgrąžų laukus, susimetę į krūvą stovėjo raudonstogiai namukai, tarp kaimų buvo ramios atkarpos, kur tylą trikdė tik sotūs saulėgrąžų prikirtę paukšteliai, eismas buvo ramus, asfaltas geras, graikiški riešutmedžiai metė gan padorų šešėlį, kaimo parduotuvėlėse galėjai gauti arbūzų.  Jeigu Rumunijoje buvo kiek chaoso ir paslapties, tai Bulgarija mums pasirodė graži, rami ir tapybiška - puiki vieta važiuoti dviračiu.

Kaimuose gyvybės nėra daug, matėsi nemaža apleistų negyvenamų namų. Šitame kaimelyje norėjome nusipirkti duonos. "Nėra", sako pardavėja. Kaip nėra, jeigu moteris prieš mane du kepalus pirko. Paaiškėjo, kad reikia iš anksto užsisakyti, kad tau kepaliuką atvežtų. Na, vis tik pardavė mums duonos, už manęs stovinti moteriškė įkalbėjo pardavėją.

Bulgarija važiavome gan kultūringai. Užsukome į veikiantį vyrų vienuolyną, kuris įsikūręs olose ant upės kranto. Kiek primena Krymą. Dar apžiūrėjome viduramžių pilies griuvėsius. Iš jų ne kažin kas likę, bet anksti ryte buvo labai smagu pasivaištinėti ir pasidairinėti.

Vaizdas į Červen kaimelį nuo pilies griuvėsių.

Laiptai į pilies bokštą.

Basarborski vienuolynas.

Sodo ir lauko gėrybių čia gausu ir su kaupu.

Ragavom vietinio vyno, bet mes liekame ištikimi argentinietiškam ir Čilės vynui. Ech...

Tai vis dar ne Juodoji jūra, bet mes jau pakeliui :)

Panašios "girdyklos" kaip ši buvo mūsų vandens ir švaros oazės.

Bulgarijos centre mums teko kirsti kiek aukštesnius kalniukus. Jau iš anksto ruošėmės vaizdams, bet į Rumunijos serpantinus kelias nė iš tolo nepanašėjo. Viskas buvo apaugę mišku ir pasitaikė tik keli "langai į pasaulį". Prieš kelias dienas buvome sutikę bulgarų dviratininkų porelę ir jei ne jų rekomendacijos tikrai būtume nevažiavę keliu, kurio numeris 7. Pasirodė, šis kelias visai praradęs reikšmę ir eismo visai nebuvo. Bent tai malonu :)

Artėjame prie kalnų, bet vaizdai tai tik iš apačios...

...ir į šonus.

Kelias numeris 7.

Langas į pasaulį.

Šitame pavėsyje ir apsistojome nakčiai.

Na, buvo labai gražu...

Bulgarijos miestuose dar yra sovietinės dvasios.

Jau atsiranda turkiškų atspalvių.

Įvairovė.