Kaimiškoji Rumunija

Iš Cluj Napoca, vieno didesnių miestų šiaurės rytų Rumunijoje, buvo geras kelias į gražų miestą su lankytina druskos kasykla. Mes gan netikėtai patys sau pasukome mažesniu keliu kaip ir į niekur. Kelias staigiai ir stačiai kilo bei leidosi, pravažiavus virš autostrados visai į nieką pavirto. Ten išsidrožėme anti-šuninę lazdą ir įvažiavome į gyvą, funkcionuojantį, etno-muziejinį kaimą.

Kaimas buvo pats tikriausias ir jo gyventojai net neįtarė kokį įspūdį jie man paliko. Jaudulys, smalsumas, kokie apima patekus tarsi į kitą dimensiją. Autostrada už 7 kilometrų, o čia laikas tarsi būtų sustojęs prieš kelis dešimtmečius ar šimtmečius. Čerpėm dengti namukai, tvoros, po kelią pirdinėjančios vištos, vežimą traukiantis arklys, šešėly pririštas asilas, po purviną upelį besiniurkančios žąsys – mes su savo raudonais maikonais čia nederėjom prie aplinkos. Stabtelėjau fotografuoti – balsas iš anapus tvoros lyg tai į vidų kvietė, lyg tai šalin vijo – iš nematomo senioko intonacijos buvo sunku suprasti. Prie kitos gryčios šuo išgirdęs dviračius šoko skalyti, blaškytis palei tvorą, gerai, kad skylių nerado, o ir moteriškas balsas šunį į vietą padėjo. Atrodo tuščia gatve bet visi turi po kokią skylutę aplankai stebėti.

Pro kitą kaimą, kuris mane ne mažiau suintrigavo, važiavome sekmadienio pavakare. Seni ir senai atrodantys namai, keliukas, įrėmintas tvorų, stačiai kyla į kalną, rupiai skaldytais akmenimis greitai nepalėksi, pasimato bažnyčios bokštas, prie kelio šulinys ir loviai gyvuliams atsigerti – atrodytų patekai į viduramžių miestą. Bet ant suoliukų prie savo namų liežuvauja moterys, dviese ant motociklo su meškere už nugaros pravažiavo vyrai, vaikai turškiasi prie lovių vandens, ant motorolelio vežama mergiotė taipžvygauja ir kvatojasi, kad jauti, jog kaimui išnykimas negresia.

Bet čia tik emocijos, tikėtina, nieko bendro neturinčios su realybe.

Kaip ir niekuo nekalti keliai, kad mūsų abu žemėlapiai juos neteisingai piešia.

Mūsų Rumunijos žemėlapiuose yra kelios autostrados nuspalvotos mėlynai. Mūsų jos nedomino. Tada raudonos, geltonos, storos baltos, plonos baltos ir plonytės rudos linijos. Kai kurie raudoni keliai europiniai, jų kokybė gera, bet mašinų srautas super intensyvus. Mes daugiausiai važiavome geltonais ir ramiais raudonais keliais. Jeigu dabar važiuotume lengvaja mašina, tai arba reikėtų daugiau informacijos, arba iš vis neišdrįsčiau nuo raudono kelio nusukti. Kartografai patingėjo pieštukų spalvas keisti. Puikiu asfaltu prasidėjęs geltonas kelias gali tapti akmenuotuotomis lietaus išplautomis vėžėmis.

Rumunija jau treji metai kaip Europos Sąjungos narė. Arklių traukiami vežimai, dalgiais šienaujamos pievos, daug geresnių laikų matę gamyklos, mažoka asfaltuotų kelių, romų kaimai kiek netelpa į tradicinį Europos suvokimą. Jeigu Lenkijoje apie ES investijijas skelbiančios lentos stovi kas keli kilometrai, tai Rumunija šiuo požiūriu mums gan pigiai atsieina J

Šieno kupetos kaip ledai ant pagaliuko, Transilvanija, šunys, ne tokie jau ir baisūs kaip tikėjomes, nuogas susivėlęs čigoniukas, kalnai, prasti keliai, intensyvūs keliai, arkliai, puošti raudonais kaspinais, gražūs popieriniai banknotai, kukurūzų ir saulėgražų laukai link Dunojaus, kaimai, senos ir naujos Dacijos  – tai vis Rumunija.

Jums tikriausiai tas pats iš kur pas rumunus į čiaupą vanduo patenka, bet mums ne. Mes filtravome visą vandenį , kurį gėreme nevirtą. Tomas per televiziją matė laidą, kur pasakojo, kiek valymo etapų praeina vanduo, kol iš upės ar užtvankos atiteka iki stalo, bet viešbutėlio šeimininkai gėrimui perka mineralinį. Matėm kaip godžiai žmonės pylėsi kalnų upelių ir šaltinių vandenį iš pakelėse esančių “girdyklų”. Matyt, iki jų čiaupas iš vis neateina, arba jų tos laidos taip pat neįtikino. Matėm, kaip aukštupyje ant upelio kranto mėšlo krūvos sukrautos, o po lietaus visos šiukšlės nuteka žemyn.

Kartą matėme, kaip vyras vadeliojo kiek didesnį nei šis vežimą, jo stambi moteris gulėjo pasirėmusi alkūne galvą ant gulto antrame aukšte (na, kaip namelyje ant ratų būna gulima vieta virš vairuotojo) o blondinė (!) vairavo prie vežimo prikabintą aiškiai nefunkcionuojančią mašiną. Vargšas arklys.

Tomas vertina vandens kokybę. Lataku vanduo atiteka iš anapus upės tekančio upelio.

Šuo ir sena Dacija.

Viena iš žemėlapio staigmenų - geltonas kelias.

Vis dar važiuojame geltonu keliu.

Geltonas kelias. 

Geltonas kelias. Asfaltas jau tik už poros kilometrų. 

Vežimas toli gražu ne tik romų transportas.

Kai kurie iš šių namų mūsų amžiaus, kiti, kaip byloja užrašai, dešimt kartų už mus senesni.

Jaunasis kerdžius dar pilnas entuziazmo.

Saulėgrąžos jau nuleidę brandžias galvas.

Lyguma link Dunojaus.