6 dienos 4 šalys

Šeštadienį dar abejojome, prabimbirinėti Lenkijos kempinge ar vykti toliau, bet už kempingo tvoros vyksiantis koncertas padėjo mums apsispręsti. Ne, mes nesame prieš muziką! Bet, pasirodo, nemokamai iš savo palapinės mums koncerto klausytis nepavyks, šestadienio naktis kempinge žmogui pabrango daugiau nei per pus, o kadangi Slovakijos siena tik už keliolikos kilometrų, mes, būdami sveiko proto, didumą zlotų išleidome Lenkijoje. Už paskutinius nusipirkome maisto ir pasukome link Ruske Sedlo. Iš Lenkijos pusės iki sienos vedė asfaltuotas keliukas, markiruotas kaip dviračių ir pėsčiųjų trasa, Slovakijos pusėje – tik vėžės, bet leistis nuo perėjos juk lengviau nei į ją kilti.

Slovakija mums patinka. Dvi dienas važinėjome dviračių takeliais po Bukovske ir Vihorlatske Vrchy. Takeliai, kuriais mes važiavome, buvo asfaltuoti, tad ne problema pakrautiems kalnų Panther dviračiams. Kad važiuojame kalnais galėjome įtarti tik pagal pakilimus ir nusileidimus, nes kalnai čia apaugę mišku ir panoraminių vaizdų mažoka.

Pirmadienį netikėtai kirtome sieną į Vengriją. Gerai, kad stabtelėjome prie upelio. Tai, kas atrodė kaip upelio pavadinimas ir buvo “tas” ženklas. Tokie tad Europos Sąjungos ir Šengeno privalumai. O Vengrija tai jau buvo egzotika. Tik įvažiavus patekome į nesibaigiantį 10 kilometrų kaimą, kur kas du (tikrai tikrai) kilometrai stovėjo po bažnyčią ir keitėsi neįskaitomi ir ilgi vietovardžiai. Buvo pavakarė, tad šeimynos labai tamsių ir ne tokio tamsaus gymio žmonių sėdėjo kiemuose, vynuogėmis apaugusiuose pavėsiuose, keliu vaikštinėjo jaunimas. Vienam kieme paprašėm vandens. Nieko nesupratom, ką atsakė. Rodė lyg ir atgal. Važiuodami toliau pastebėjome, kad pakelėje stovi hidrantai ir, panašu, kad naudojami. Būrelio moterų, laukiančių autobuso, ženklais paklausėme, ar galima tą vandenį gerti. Vėl, iš kalbos nesupranti, ar atsako teigiamai, ar neigiamai, tokia į nieką nepanaši ta vengrų kalba, tik iš kūno kalbos supratome, kad vanduo tinkamas.

O ketvirtadienį žaibai ir griaustinis mus palydėjo į Rumuniją. Šį kartą sienos kirtimo punktas buvo “tikras”. Net pasus paprašė parodyti. Buvo ir kiti oficialūs ženklai, prie kurių besifotografuojančius sutikome tris vokiečių dviratininkus. Jie kas metai pradeda kelionę ten, kur prieš tai baigė. Jų maršrutas tiksliai suplanuotas ir jiems tai buvo priešpaskutinė žygio diena.

Kaip mes tapome ūkio žinovais

Nuvažiavome daugiau nei 1500 kilometrų daugiausia kaimiškomis vietovėmis ir vietinės reikšmės keliukais. Iki šiol ryškai pirmauja Lenkija. Kelių kokybė labai gera, net ir smulkūs keliukai yra asfaltuoti, kelio ženklai aiškūs ir reikiamose vietose. Pakelės sodybos gražiai sutvarkytos, apsodintos gėlemis, laukai nupurkšti J -žodžiu Europos injekcijos gerai pasisavinamos.Slovakija ir Vengrija kiek atsilieka. O vengriškas Rumunijos pakraštys kol kas atrodo gan atsilikęs. Net ir stambesni keliai duobėti (ir stipriai duobėti!), ženklų galėtų būti ir daugiau. Vienoje vietoje planavome sukti į smulkesnį keliuką, bet neradome ženklo, sustojome pasiklausti ir susirinkusi trijų vyrų taryba mums rekomendavo į šoną nesukti. Iš jų veidų matėsi, kad patys jie ten nevažiuotų, na bet jau esame įsitikinę, kad vietiniai ne visada yra teisūs, jie dviračiais į Lietuvą taip pat nevažiuotų! Nuvažiavome Rumunijoje kol kas tik apie 70 kilometrų, bet jau matėme kokius 30 arklių traukiamų vežimų. Kartais vežimaitį traukia ir asilas. Namai taip pat galėtų būti naujai padažyti, aplink vištos ir kiti praktiški gyviai vaikštinėja, gėlynams vietos nelikę. Kas gražiai atrodo, tai pinigai, naujosios Rumunijos lėjos. Lenkijoje šuliniai glaudėsi visai šalia kelio, Slovakijoje šuliniai dar vis turėjo svirtis, Vengrijoje mus stebino hidrantai, o Rumunijoje dar teks išsiaiškinti iš kur pas žmonės vanduo patenka J.

Nuotraukose vėl dažniausiai tik keliai ir mes iš nugaros ar iš priekio. Labai jau smagu mums gražiais ir ramiais keliukais važiuoti. Kol kas stebėjome, kaip žmonės gyvena čia ir dabar, gal vėliau ateis laikas ir po istorijos gilumas pasižvalgyti.

Cisna (Lenkija) - Simleu Silvaniei (Rumunija) 352 km 

Aiškiai pažymėtas keliukas link Lenkijos Slovakijos sienos.

Pakilti link perėjos tokiu keliuku sunku nebuvo.

Ant Lenkijos Slovakijos sienos jokių oficialumų nebuvo.

Leidžiamės į Slovakijos pusę.

Keliukas vietomis buvo gan akmenuotas...

...bet vaizdingas.

Leidžiamės nuo Ruske Sedlo.

Atsirado asfaltas, o pakelės apsodintos obelimis. Čia matyt iš tų laikų, kai obelis ir mėnulyje planavo sodinti.

Besileidžiant pradėjo dideliais lašais lyti, bet tai truko trumpai.

Už šio tiltelio radom vietą nakčiai.

Spalvingi gybukai.

Mūsų tiltukas ryte.

Kaimas Slovakijoje.

Slovakija

Gražus rytas Slovakijoje.

Vis dar Slovakija.

Bukų giraitė Slovakijos kalnuose.

Nesutikom jokio kito žmogaus ant šio keliuko (čia privalumas :) ).

Remontuojamas tiltelis.

Ir kažin ką Jurga daro, kai Tomas taip sunkiai stumia jos dviratį?

Šis tiltukas dar tik laukia, kad jį kas remontuotų.

Priešpiečiai.

Priešpiečiai prie gražaus upeliuko.

Slovakijos kalnų keliukai.

Slovakijos kalnų keliukai.

Dviese.

Slovakijos kalnų keliukai.

Nusileidus nuo kalnų Slovakijoje.

Gražuolė.

Ir ne viena...

Gražuolė ir darbštuolė (kaip aš jums čia pavadinimus kuriu?)

Slovakijoje, bet tik kokie trys kilometrai nuo Ukrainos pasienio.

Kaitri ta saulė...

Paskutinis kaimelis Slovakijoje.

Slovakijos Vengrijos siena.

Labai ankstyvas rytas.

Ryte užėjus rūkui labai pravertė liemenės.

Keliukas Vengrijoje ne visą laiką buvo toks vaizdingas, trūko ženklų, tad iškeitėme jį į didesnį kelią.

Skaniai atrodo, ar ne?

Pirma tokia oficiali siena. Rumunija jau penkta šalis, kuria važiuojame.

Įvažiuojame į kaimą Rumunijoje.

Transilvanijos rūkai.

Bet mes turime liemenes :)

Įdomus rumunų sprendimas.