Kambodžos pakelės kitoje Mekongo pusėje.

Apie kelionės tūkstantadienį parašėme realiu laiku, bet kadangi dar turiu nuotraukų iš daugiau nei tūkstančio kilometrų, numintų dviračiais, tai kankinu jus toliau.

Nuo didkelio pasukome į mažesnį, bet asfaltuotą kelią, ant jo sutikom du amerikiečių dviratistus, kurie turėjo gerą žemėlapį ir mums rekomendavo sukti į dar mažesnį kelią, kuris, kad ir turi 20 km oranžinio molio ruožą, yra geros kokybės. Na, jei amerikonams tiko, tai kuo mes prastesni :) Mums kokybė pasirodė vidutiniška, bet važiavosi greitai ir aplink buvo gražu.

Kambodža panaši į Rumšiškes, kad ir plasmasės amžiaus Rumšiškes. Mediniai namukai ant vištos kojelių, molinės krosnys, kuriose gaminama anglis, pinti rakandai, pliki vaikai, pilnos panamės žmonių, suklerę motociklai, karvės, vežimus traukiantys jaučiai, visokiausi 'amatai' - tinklų statymas, upelių patvenkimas ir vandens išsėmimas, lentų pjovimas rankomis, tabako rūšiavimas, kukurūzų rūšiavimas, medžių daužymas lazdomis tikintis, kad kas nor valgomo iškris ir dar bala žino kas.

Bet vis tik pagrindinis dienos darbas - hamake pavėsiukyje nusnausti. Kol suaugę snaudžia, kai kurie vaikai ne. Dieną saulė kaitri, kontrastai ryškūs, tai dažnai net nepamatom, iš kurio pavėsio sklinda tie gan mieli "heliau". O kartais, ypač geresniu oru, tai yra rytais ir pavakarėm,  tie "heliau" atbėga iki kelio ir ima straksėti, šokinėti kaip išprotėję, rėkti ir mosikuoti rankomis. Ir taip važiuojant beveik pro kiekvieną namą.  Apsidairę, ar netoliese nėra kokio pikto tėvo su mečete (čia juokaujam :D) kartais imamės tramdomųjų keršto akcijų. Sustojam .Ir staiga vaikutis, ką tik pašėlusiai mojavęs ir staksėjęs, sustingsta. Taip tiesiog ir matai, kaip jo galvoje mirksi lemputė "Klaida, klaida, neteisinga komanda, neteisinga komanda". Išsitraukiam fotoaparatą. Jei vaikai visai maži, tai stovi sustingę toliau, jei kiek didesni yra du variantai: arba susikuklinę atsitraukia link namų, arba atvirščiai - staigiai išsirikiuoja kaip sušaudymui. Pykštelim, fotoaparatą įsidedam ir pradedam minti toliau. Ir tada staiga vėl prapliūpsta laimingi ir džiugūs: "Heliau, heliau, heliau, heliau, heliau, heliau, heliau, heliau..."

Kambodžoje karšta. Stengiamės išvažiuoti kuo anksčiau, kai pasitaiko, stojam gerti cukranendrių sulčių, o dažnai ir stiprios kavos, užpiltos ant ledo ir dosniai pasaldintos sutištintu pienu, kartais kokiam turgelyje pasiseka nusipirkti gerų bandelių, bet apskritai, tai maisto pakelėje mažiau nei norėtųsi. O kadangi nerandam (nors Kambodžoje ir yra) dujų balionėlių savo viryklei, tai esam priklausomi nuo pakelės kioskų ir bobučių.

Laimei, su vandeniu paprasta.  Kai randam, perkam dvidešimties litrų butelį, o tiksliau ne butelį, nes jį bobutės labai brangina ir iš akių retai nori paleisti, o tik vandenį butelyje. Keli litrai vakare, keli litrai ryte, dar išsiverdam kavos kelionei, kas lieka sugeriam važiuodami dieną ir dvidešimties litrų kaip nebūta. Bet  tai reiškia, kad važiuojam apsibambaliavę. Europoje gal ir bomžiškai atrodytume, o Kambodžoje tai ne ;D Kartą  Siem Reap'e ėjom dviese nešini bambaliais kiekvienoje rankoje, tai berniūkštis net atimt norėjo. Kam gi baltukui -turistukui plasmasinai buteliai, vas jis tai priduotų ir pinigą užsisirbtų. Bet mes ne tik iš ekonominių sumetimų saugom ir pakartotinai naudojam savo bambalius (20 litrų butelis vandens kainuoja 1-1,25 USD, kai tuo tarpu 1,5 litro - 0,5 USD). Dažniausiai pakelės kioskuose vanduo būna supakuotas po pusę litro ir - Azijos fenomenas- trys puslitriniai bambaliukai vandens kainuoja pigiau nei 1,5 litrų talpos butelis. Bet gi susimąsčius baisu darosi, kad per dieną "prigamintume" 40 puslitrinių buteliukų. Kartais pasijuokiam, kartais pabambam, kad viso šito galėtume išvengti, nes turime vandens filtrą. Bet juo nepasitikime: jis atrodo lyg ir įskilęs, kad  saugiai filtruotų, bet tuo pačiu lyg ir nestipriai įskilęs, kad išmestume : )

Musulmonų kaimas įsikūręs an Mekongo kranto. Keliaudami pastebėjom, kad musulmonai mėgsta kurtis prie vandens :)

Klijavome padangą. Aišku, netrukus mus "pastebėjo". O tada, kaip "Mauglyje" beždžionės, supo vis glaudesniu ir glaudesniu ratu :) Pasiimi  kokį daiktą nuo suoliuko, o atgal padėti jau nebegali, nebėra vietos, vaikučiai po sprindį vis arčiau ir arčiau pasislenka :)

Tomas ir Mekongas :)

Dulkės tokios apčiuopiamos ir aštrios, kad matai ir jauti, kuo kvėpuoji.

Tabako lapai.

Pavakare iš salos Mekongo upėje jaučiai traukė  pilnus vežimus  ryžių.

Na, kuo ne Rumšiškės :)

Saulė leidžiasi kitoje Mekongo pusėje.

Priešpaskutinis šios kelionės tūkstantis.

Pakelės degalinė.

Šituo aparatėliu prigriamžia ledo, ant ledo drožlių užpila spalvoto sirupo, dar tirštinto pieno, kartais dar spalvotų "sliekų" ir pupų ar kukurūzų ir - voilà! - gaivus desertas. Bet mums jis neypač :)

Labai gražus aparatėlis, tai ir kitu kampu nupyškinau :)

Kadaise, kai Kambodžoje dar buvo daug medžio, iš jo gamino (dar ir tebegamina, bet medžio lieka vis mažiau) sunkius natūralios medienos baldus.

Papildome vandens atsargas.

Rytinis turgus Stung Treng miestelyje.

Tai tarsi parduotuvė ant ratų. Verslesni motociklistai turguje prisiperka einamų prekių, supakuoja mažais kiekiais ir vežioja atokiau gyvenantiems.

Antrieji pusryčiai - sriuba ir kava :)

Artėjant prie Laoso sienos, žmonių mažėjo, dauguma - naujakuriai, deginantys mišką ir besikuriantys atkovotame plote.

Kuklios naujakurių pastogės.