Dviračiais per Aziją: Ha Tien - Long Xuyen: Mekongo delta I

Susidarėme įspūdį apie kitų keliautojų susidarytus įspūdžius apie Vietnamą: visi vietnamiečiai sukčiai ir eismas tragiškas. Kažkaip žmogiškai natūraliai užsinorėjome patikrinti tuos stereotipus.

Muitinė. Didžiulis pastatas. Pirmas mus užpelenguoja sveikatos prižiūrėtojas. Užpildom anketą, pamatuoja temperatūrą. “Doleris”, - pareiškia. “No”, - impusyviai ir nesuabejoję pareiškėm vienbalsiai. Ir nieko, jokios prievartos. Stojame į eilutę prie kito langelio. Prancūžiškai kalbanti moteris gyvena Kambodžoje ir į Vietnamo pirmąjį miestuką Ha Tien’ą važiuoja anot jos pačios tik papusryčiauti. Iš jos pareigūnas pareikalauja penkių dolerių, ji kategoriškai atsisako skatinti korupciją ir, nepaisant visko, gauna leidimą įvažiuoti.

Vakare išeinam medžioti ko valgomo. Pirmoje vietoje mums sriuba kainuoja 30000 dongų. Sriuba tikrai gera, mėsos daug, skaniai prisikirtom. Dar po porciją nutarėm parsinešti namo. Kaip ir Tailande ar Kambodžoj, maistas be problemų pilstomas į maišelius, dėžutes, gauni vienkartinius įrankius. Sutarėm už 20000, o kol supilstė viską atsirado infliacija ir moteriškė užsinorėjo 25000. Aišku, yra tikimybė, kad kalbantis vietnamiečių ir gestų kalba įvyko nesusipratimas, bet iš patirties žinom, jei yra jausmas, kad tave bando apgauti, tai tikriausiai taip ir yra. Atidavėm maišiukus moteriškei į rankas ir davėm suprast, kad už padidėjusią sumą nepirksim. Ir infliacija dingo.

Prieš atvažiuodami, žvelgdami į Vietnamo žemėlapį įsivaizdavom, kad pietinėje dalyje laikysimės arčiau pakrantės, bet pradėjus atidžiau planuoti maršrutą nepanorom važiuoti dideliais keliais. Pasukom į nedidelį kelią, kurio numeris susideda iš trijų skaičių tikėdamiesi, kad bus koks nesvarbus provincijos keliukas. Na, keliukas buvo tikrai neplautus ir eismo taip visai ne per daug, bet tokių keliukų pagrindinis privalumas – žmonės. Gyvenimas prasideda sprindis nuo asfalto krašto, o dažnai net keli sprindžiai ant asfalto. Nauja šalis ir tiek daug visokių atrakcijų: “Ar matei tuos stiklainius?”, “O, kokie mieli žąsiukai!”, “O matei, ten moteriškė vieną nuogą antį bliūde plauna, o kitos ratu sutūpę žiūri!”, “O ką čia parduoda?”, “Barža traktorių plugdo!”

Važiuojant mažais keliukais tiek maisto, tiek nakvynės kainos mažėjo, žmonės šypsojosi ir elgėsi taip normalai, žmogiškai, sunkvežimiai ir motociklai važiavo negreitai ir lenkė gan erdviai – žodžiu, mums patiko.

Vietnamiečių maistelis mums patiko - sriubos sočios, prieskonių yra, bet skaniai ir subtiliai, yra mėsos, daug žolių. Tik kai parduotuvėje matai natrio gliutomatą šalia druskos ir cukraus ir tokiais pat kiekiais tai kyla įtarimų, iš kur tas skonis...