Reckong Peo - Puh

Važiuojame toliau Kinnaur slėniu. Čia jis priartėja prie sienos su Tibetu, o tai indams kelia nepasitikėjimą užsienio turistais, o gal tiksliau sukelia godumą, nes atsiranda proga pasipelnyti.

Taigi, norint važiuoti keliu tarp Reckong Peo ir Kazos reikalingas vidinės sienos leidimas (inner line permit). Jį galima gauti nuėjus į privačią agentūrą ir sumokėjus 350 rupijų (apie 20 Lt). Neįpatinga suma, dauguma užsieniečių, kurių tą rytą matėm apie 30, persimestavo tradiciniais ir visai nejuokingais pastebėjimais, kad suma rupijomis, o ne doleriais ir net ne eurais. Sumokėjus, agentūros berniukas duoda anketą, kurioje eilinį kartą reikia perrašyti paso ir vizos duomenis, tada berniukas paima anketas ir pasus į savo rankas ir visa grupelė eina šimtą metrų į savivaldybės (?) pastatą. Tada visi pastoviniuoja prie durų, kol reikalus sutvarko kitos agentūros berniukas, po vieną įeina į patalpą, turistą su web kamera (!) nufotografuoja mergaitė iš anapus prekystalio, agentūros berniukas mergaitei atiduoda turisto užpildytą anketą bei 100 rupijų ir visi grįžta šimtą metrų atgal į agentūrą laukti (ko?) kol mergaitė ant lapo atspausdins minimum keturis turistų veidus, nes leidimas išduodamas tik grupėms. Tai kažkodėl trunka gerą pusvalandį, o jau tada turistas gali iškilmingai pasirašyti, kad ant kelio nebinzinės saulei nusileidus, kad šioje atkarpoje nesinaudos jokiomis ryšio priemonėmis, kad su savimi neturės jokių aukščiau minėtos savivaldybės (?) nepatvirtintų žemėlapių ir pamirš, kad agentūrai už anketos ir paso panešimą šimtą metrų sumokėjo 250 rupijų   ;)

Mes Reckong Peone nusprendėme pasidaryti laisvadienį, pasimėgauti kiek didesniu miesteliu, nes kitas panašus taškas bus tik po kokių poros savaičių. Tad pirmiausiai ramiai  apžiūrėjom leidimo reikalą iš šono. Nepasirodė viskas labai jau sudėtinga. Nuėjom tiesiai pas mergaitę ir paprašėm anketos. Mergaitė anketų neturi, ji tik anketas surenka. Pasiklausinėjus, mergaitės kolega paminėjo kitą kabinetą. Tame kabinete dėdė anketos neturi ir siunčia mus į turizmo informacijos kioską. Ten mes jau buvę, ten sėdintį dėdę jau, matyt, juodai užknisę tokie kaip mes ir jis turi negiliai pasidėjęs raštą, kad vidinės sienos leidimą sutvarko tik privačios agentūros, o ne jo valstybinė įstaigėlė. Tada mes grįžtame pas mergaitės kolegą, kuris pamini dar vieną kabinetą. Ant kabineto durų jau kabo pareigos ir titulai. Ten žmogus iš pradžių neraukia apie ką mes čia, pasiskambina į tą pačią turizmo agentūrą ir jam viskas paaiškėja. Iš šypsenėlės matyti, kad jis prisiminė tą bizniuką, kai padėjo kelioms agentūroms užsitikrinti sotų žiemos miegą, panešiojus turistų anketas ir pasus porą vasaros mėnesių. Taip, jis supranta mūsų argumentus, kad sienos ir valstybės saugumas negali būti perduotas vien tik į privačios agentūros rankas, kad taip, čia karinis reikalas, taip, agentūros pasiima du trečdalius mūsų pinigų, kurie nepatenka į valstybės biudžetą, bet anketos jis neturi ir anketas galime gauti tik privačioje agentūroje. Prisipažinsim, slapta tikėjomės, kad viename iš kabinetų koks dėdė sužavėtas musų atkaklumo ims ir ištrauks iš stalčiaus tą vieno lapo anketą. Šį kartą nepavyko. Pasiguodžiame, kad lavinti bendravimo įgūdžius yra sveikintinas dalykas ir imamės agentūros. Rytinis turistų srautas jau praėjęs, tad pavyksta nuo dviejų leidimų nusiderėti 100 rupijų. Moralinė pergalė!

Pora valandų pasivaikščiojimo po valdiškas įstaigėles, bet kiek pavyko prirašyti!

O kelias tai buvo labai gražus, kartas nuo karto vis suknistas, kad per greitai vaizdingų vietų nepralėktumėm. Nuotraukos, kaip dažnai būna, net iš tolo nedvelkia nei vėju, nei dulkių kvapo nesijaučia, nesimato kaitros, tik išdegęs dangus nuotraukų pakraščiuose, nesigirdi upės šniokštimo, bet jūs pabandykit įsivaizduoti...

Kelias pamažu kyla aukštyn į kalnus, tokius galingus medžius tuoj pakeis nupiepėliai, kurių irgi greit neliks.

Kelias vis po uolu stogeliu, labai patogu kai šviečia kaitri saulė.

Kinnaur slėnio uniforminė kepurė, tokias nešioja beveik visi vyrai ir moterys.

Vis negalim pravažiuoti nenupyškinę bedirbančių indų, kietos vis tik jų galvos, man atrodo, kad lietuvišką posakį "dirbk galva" jie truputi ne taip supranta.

Asilas vaikas ir asilas motina prie kaimelio Pū.

Čia aš įlindau, kad asilėlio gabaritai išryškėtų.

O čia ir pats kaimelis Pū.