Nako - Tabo: Spiti slėnis

Vakarinis pasivaikščiojimas po ramų ramutėlį Nako kaimelį mus nuteikė labai romantiškai ir pakiliai. Viešbutėlio kavinėje užsisakėme ne ryžių, o makaronų (ach, koks svaiginantis pasikeitimas!), bet sušveitę po lėkštę chowmeino (čia vis tie patys apkepti makaronai, tik skamba egzotiškai kiniškai)  likom dar alkanesni, nei buvom prieš tai. Tai ėmėmės jau gyvenimo patikrintų metodų. Kavinėje šeimininkė mums iškepė aštuonis čepačius (miltų ir vandens paplotėlius iškeptus ant keptuvės kiek pavilgant aliejuje), kioske radome žuvies koncervą (ant kurio didelėm raidėm buvo užrašyta, kad tai ne vegetariškas gaminys), pomidorų (kuriuos trumpam įmetėm į verdantį vandenį, kad galėtume skūrą nulupti - vis tik Indija), virtų kiaušinių, svogūno, česnako - taip užkandus jau ir miegot galima eiti :) Bevakarieniaujant žvakių šviesoje atsirado elektra, tai mes ant viršaus dar daug arbatos prisivirėm, vis tik aukštis, daug gerti reikia :)

Puikiai išsimiegoję ryte kalnus radome kiek pasidebesavusius, bet nuo to vaizdai tik dar gyvesni pasidarė. Pirmi keli kilometrai vis dar buvo vakarykštės dienos tęsinys - į kalną. Pakilome tiek, kiek šioje kelionėje dviračiais dar nebuvom užvažiavę (apie 3750), bet žinojome, kad po kelių dienų teks gerokai aukščiau užsikabaroti.

O aukštai pakilus tenka žemai leistis. Priekyje laukė serpantinai, kuriais ir nusileidome iki upės, kuri teka trijų kilometrų aukštyje. O tada palei obelų sodus ir jais besigėrinčius asilėlius vėl pamažu kilome aukštyn  viena, tada jau kita upe link kito budistų kaimo, besididžiuojančio dešimto amžiaus pabaigos vienuolynu.

Spiti slėnio pradžia buvo vienas įspūdingiausių Himalajų kampelių, kuriuos mums teko pamatyti. Puikus oras, pakili nuotaika, nestatus pakilimas, moteriškė, pavaišinusi keliais obuoliais, maži kaimeliai ir pakelės stupos, kalnai, kalnai, kalnai, kalnai...

Tabo kaimelį apėjome ir dieną, ir vakare. Namai statyti dar tada, kai apie mašinas jokio supratimo nebuvo. Praėjimai tarp namų siauručiai, per vidurį latakas vandeniui nutekėti. Stogai plokšti, virš sienų sukrauta šiaudų ar žabų, viduryje dažnai kokia gėrybė džiūsta, virš langų ir durų sluoksnis pagaliukų ar šiaudų (gal ventiliacijai?).

Ryte nuėjome į vienuolyną ant rytinių "mišių", čia jos vadinamos puja. Palyginus su krikščioniška bažnyčia, kur jeigu laiku nepriklaupsi ar neatsistosi tai gali mažų mažiausia užsidirbti piktus davatkų žvilgsnius, viskas daug paprasčiau (tik nesupraskit, kad prasčiau). Vienuoliai susėda eilėmis pagal senumą ir svarbumą, pabaigoje visai maži tik mokslus pradėję vienuoliukai, už jų ir mūsų vieta. Senieji vienuoliai pradeda maldas, kol įsivažiuoja, atrodo, tarsi žiovautų visi, bet mūsų pakraštyje daug linksmiau. Pavėlavusius vienuoliukus jau paaugęs ir matyt tą patį neseniai praėjęs vienuolis sustato lankstytis :) Kai jau viskas nurimsta, maldos skamba dusliai, ritmingai, įsiterpiant būgnams ir triūboms, ateina laikas arbatos ir sausainių pertraukėlei. Gaunam ir mes. Po to vėl maldos, pro langus pradeda šviesti saulė, o prieš mus sėdintys ir, matyt, maldų dar nelabai mokantys mažiai pradeda žaisti su rankų šešėliais. Bet visa tai tikrai netrukdo, jautiesi pameditavęs, galėtum sakyti pasimeldęs, tik kad budistai neturi Dievo, kuriam reikėtų melstis.

"Laisvę Tibetui!" Anot mūsų žemėlapio, mes labai labai arti prie sienos su Kinija, kuri "svečiuojasi" pas tibetiečius.

Ryžiai. Gali valgyti kiek telpa, šeimininkas paslaugiai siūlo pakartoti ir vis už tą pačią kainą. Ar matote, kaip entuziastingai Tomas kabina? :) Prie ryžių kairėje apačioje sakyčiau buvo tarkuotas ridikas su rugpieniu ir čili - pirmas ir vienintelis kartas, kai tokį dalyką patiekė, bet mes jo tik paragavome. Pirma - dėl higieninių sumetimų (nevirta, panašu, kad nelupta ir tikėtina, kad neplauta), antra - žiauriai aštru. Viduryje apačioje - toks skystutėlis pupų padažas, geras dalykas. Dešinėje apačioje - karis - virta bulvė su pupom, nors dažniausia būna apkepta su kokiu žalėsiu.

Viešbutėlio kieme šeima statosi namą gyvenimui. Šis, pastatytas iš žemių, bus šiltas ir tinkamas šaltoms Himalajų žiemoms. O viešbutėlis pastatytas iš betono blokelių, jame tik vasarą turistus priiminėt.

Tabo vienuolynas įkurtas 996 metais.

Mergaitė mums atrakino kelias maldų sales. Elektros nebuvo, ar jos sąmoningai nedegė, tad viduje tvyrojo paslaptinga prietema. Neryškiai matėsi sienų tapiniai, lėkštelės su aliejais ir aukomis, visokiausi religiniai atributai, varpeliai, kaspinai.

Viduje fotografuoti neleido, tad tik durys iš lauko :)