Nepalas: gyvenimas kaip pasakoj

Gyveno kartą senis. Kas dieną eidavo į mišką žabų kirsti. Iki pietų surišdavo vieną glėbį, po medžiu pasnausdavo, pavakare parnešdavo į kaimą ir parduodavo. Žinojo, kad už vieną glėbį gautų rupijų jam užteks rytinei spurgai ir vakare saujai ryžių. Jį tai visai tenkino. Bet netikėtai senis vedė, ir jo pati nusprendė iš savo diedo padaryti turtingiausią kaimo vyrą. Pirmą rytą po vestuvių liepė seniui jau ne vieną, o du glėbius malkų iš miško parnešti. Na ir ką, parnešė senis du glėbius žabų. Vietoj rytinės spurgos kaimo kioske, liepė pati savo seniui miltų nupirkti ir už tuos pačius pinigus ryte boba abiem po spurgą namie iškepdavo. Iš diedo gautus pinigus taupė ir po kiek laiko nupirko diedui asilą, kad galėtų dar daugiau žabų iš miško parnešti. Taip pamažu senis vis prie didesnio pinigo linko. (Laisva citata iš vaikystėje skaitytų “Rytų šalių pasakų”)

Tokias ir panašias pasakas vis prisimindavom pro Nepalo kaimus važiuodami. Tas diedas – grynakraujis nepalietis, tik toli gražu ne visi tokias žmonas lietuviško kraujo turinčias gauna. Nors progresas yra, beveik pusė žmogelių į mišką žabų jau su dviračiais važiuoja.

Tvarkingiausiai Nepale atrodo ryžių laukai, švariausiai – moliniai kaimai. Tik tie kaimai kažkodėl tarp miškų, kalnų arba po aukštos įtampos laidais... O švarūs jie tikriausiai todėl, kad net šiukšlių neturi.

Miesteliai vakarinėj Nepalo daly kaip iš kino filmų. Tų, holivudo, kur veiksmas vyksta po kokios didelės katastrofos, kurią išgyvenę bando vėl kurtis. Tarp kelio ir namų dažnam miestely išrausti grioviai, kur saulei šviečiant baisiai dulka, o lietui lyjant – purvynas. Žmonės išeina pro duris ir išmeta prieš namą šiukšles. Pavakare tose šiukšlėse įsikuria kioskai parduodantys daržoves, vaisius, kepantys kukurūzus ar samosas. Ir vėl viską kas nevalgoma meta po kojom. Kai pritemsta, tas šiukšles padega. Žmonių daug, kas sėdi, kas tupi, kas ant autobuso stogo ropščiasi. Visi ginkluoti peiliais-pjautuvais, su kuriais ir žolę pjauna, ir griovius rausia, ir nugarą kasosi. Tokiuose filmuose privalomas ir didvyris. Čia jau tikriausiai mūsų rolė. Tik Jurgai kokios seksualesnės aprangos reikėtų. Važiuojam pro kaimus, virš minios žvelgdami, akmeninius veidus nutaisę...

Batų parduotuvės pačios švariausios, ant grindų plytelės, net paplauta vakar ar užvakar. Telefonų pardukės irgi lygį palaiko, net vitrinos yra. Bet mums nei batų, nei telefonų nereikia. Mums ryt kartais norisi. O į valgyklas – tupyklas net pažvelgti šlykštu, visur snarglina, kočioja tešlą kur pakliuvo, gerai dar kad visi užkandžiai aliejuje kepami, tai vis koks mikrobas numiršta. Maisto kioskai patys nevalyviausi, nei šluoti kada, nei voratinkliai skabyti nuo pastatymo laikų. Maišai su ryžiais, lešiais, pupom, džiovinta paprika ir cukrumi tiesiog ant grindų sustatyti, o tokie smulkūs daikteliai kaip dantų pasta, muilas ar elementai ant lentynų į mišrainę pavirtę. Atrodytų, pardavėjai nepersidirba, laiko marias turi tvarkai įvesti, bet mieliau kur ant skersvėjo sėdi ir į kelią žiūri.

Neįmantrus jų verslas. Jei vienam kaime kas sugalvoja spurgas kept, tai kiti nusižiūrėję irgi spurgas kepa. Retas reiškinys, kad keptų ir spurgas, ir samosas, ir bandeles su kopūstais, ir bulvines bandeles vienoje vietoje. Arba kaime eilė daržovių ir vaisių kioskų, visi identišką rinkinį parduoda, o niekas spurgų nekepa… Ir toks įspūdis, kad tie, kurie kepa spurgas jau patys į mišką žabų nevažiuoja, jie iš kitų perka. Ir barzdas ne namie skutasi, o už pinigus pas barzdaskutį. Matyt, namie veidrodžio nėra. O kai matai, kaip koks diedukų diedukas iš skverno išsivynioja rupiją ir už ją perka arbatos kioske, tai net nejauku pasidaro. Gyvena žmonės šia diena ir ateičiai jokių planų nekuria…

Bet apsukti bando. Būtina skaičiuoti pinigus kiekvieną kartą gavus grąžą. Būna, kad jau sutari kilogramo kainą, atsveria tau mangų, o grąžos gauni per mažai. Kitur tai žmonės lyg susigėsta pagauti sukčiaujant, o čia ne, vėl iš naujo pradeda aiškinti kilogramo kainas, svorius, tad ne kartą esam padėję atgal tuos mangus ir apsisukę eiti. Tai kartai suveikia, o kartais atsiimi pinigus ir eini pas kitą prekeivį vėl nuo pradžių tą pačią procedūrą kartoti. Ir už viešbutėlį būtina turėti tikslią sumą. Kartą patingėjom vakare 500 rupijų išsikeisti, tai ryte viešbutėlio savininkė stambią kupiūrą gavus niekaip nenorėjo jos iš rankų išleisti :) Teko visą pusvalandį sugaišti, kol išsirokavom...

Prausimasis yra viešas reikalas. Pompos, ypač kalnuose, stovi kokie pora metrų nuo kelio. Tai visas kaimas gali stebėti, kaip kaimynai prausiasi. Vyrai tik su triusikais, moterys į raudonas paklodes įsisupę. Smagu stebėti, kaip jos viena ranka bando praustis, o kita paklodę laikyti, dažnai abu darbai iškart nesigauna, smunka tos paklodės, ypač daugiau gyvenimo mačiusioms. Pakelės kriokliukai irgi populiarūs. Vairuotojai ne tik patys išsimuilina, bet ir savo sunkvežimius paplauna.

Nepaliečių kalboje nėra žodžio ačiū. Pasisveikinimas “Kaip gyveni?” skambėtų “Ar jau šiandien valgiai ryžių?”. Bet nepaliečių-anglų kalboje yra paslaptingas skaičius “toti” – niekad nežinai, ką prekeiviai turi omeny, 30 ar 40. Keista, bet tiek Indijoj, tiek Nepale sunkiai sekasi panaudoti gestų kalbą. Atrodytų, parodei tris pirštus ir “toti” reiškia 30, parodei keturis pirštus ir pasitikrinai, ar “toti” reiškia 40. Bet ne, pardavėjas dar keturis kartus garsiai kartos “toti”, o tada arba suras stalčiuke pinigą parodymui, arba mes imsimės kitos taktikos ir sakysim “trys ir nulis”.

Nepale, kuris plotu už Lietuvą didesnis du su puse karto ir kur gyvena 30 milijonų žmonių, tėra 8500 km asfaltuotų kelių. 23 rajonai iš 75 visai neturi jokių kelių. Per pastaruosius 50 metų iš 5 milijonų gyventojų patapo 30 milijonų. Dauguma kaip gyveno iš žemės ūkio, taip ir toliau bando išgyventi, nors taip iš šono pažiūrėjus, šeimos valdos irgi turėjo proporcingai sumažėti. Visko trūksta: darbo, benzino, elektros, sveiko proto.

Kiekvienas sukasi, kaip tik išmano, tokio darinio kaip valdžia gatvėje nesijaučia, nes eismas chaotiškas, šiukšlių išvežimas – chaotiškas, gatvės prekyba – super chaotiška, eismas – nepaklūsta nei taisyklėm, nei logikai. Kas organizuotesnis, tas važiuoja uždarbiauti į Indiją ar į arabų kraštus, tačiau kai raštingumas siekia kiek daugiau nei 50 procentų, ne pyragai ir tiems išvykusiems.

Ir dar. Nemoka važiuoti atbuli, nesinaudoja veidrodėliais, konduktorius kabantis ant atidarytų durų reguliuoja kairiąją autobuso pusę, muša per skardinį autobuso šoną, kad vairuotojas žinotų, kada važiuoti, kada sustoti, ar nenumušė lenkdamas kokio dviratininko :). Nepatikimai nepaliečiai atrodo ir ant motociklų, ne taip kaip indai- tarsi kaubojai suaugę su mustangu.

Nesąžiningai čia mes. Į vienus vartus. Galima apie tą patį ir gražiau parašyti, gamtos grožį apdainuoti, vaikų nuostabą ir šypsenas paminėti, sveikinimo šūksnius prisiminti. Čia, matyt, užsitęsusi vegetarystė ir abstinencija kaltos.