Trichy ir Tamil Nadu lygumos

Dar prieš atskrisdami į Trichy planavome, kad pabūsime kelias dienas ir pratinsimės prie Indijos garsų ir kvapų (triukšmo ir dvoko). Jau oro uoste pajutome, kad europietiškos tvarkos Indijoje nerasime, bet jos ir nesitikėjome. Kelias tarp oro uosto ir milijoninio miesto centro irgi nenuvylė, šiukšlynų pakelėje matėme, eismas centre suintensyvėjo, dviračiai, motociklai, autobusai ėmė važiuoti chaotiškiau ir pypuoti dažniau, kartais visai nemotyvuotai, bent jau mūsų supratimu. Apėjome kokius penkis viešbučius ir supratome, kad švaros standartai nesiekia švara ir tvarka per daug nepasižymėjusių viešbutėlių Turkijoje, Irane ar Šri Lankoje.

Bet tai buvo tik pirmos valandos. Kuo toliau tuo labiau mums ėmė patikti Indija. Netgi žmonės. Jie pasirodė santūresni nei šrilankiečiai, nereikalavo iš mūsų tiek daug dėmesio, kelią nurodė teisingai, tiesa, kaip ir tikėjomės, čiupinėjo dviratį ir maigė bėgius, bet kol nečiupinėja mūsų, tai ir tebūnie. Pačią pirmą dieną net trys žmonės klausė, ką reiškia pliusas ir minusas ant mūsų krepšių, nors iki šiol niekas tuo nesidomėjo. Ir apskritai, Indijoje jaučiamės mažiau matomi nei Šri Lankoje, žmonės tarsi per daug neišsiduoda, kad mus stebi. Kartais apstoja ir aptarinėja dviratį, o gal ir mus, bet tiesiogiai su mumis nebendrauja, o tai vis lengviau nei atsakinėti į tuos pačius pabodusius klausimus. Arba kartais spokso į mus, bet į mūsų šypsenas nereaguoja, tarytum stovėtų už nepermatomo stiklo ir galėtų nesivaržydami krapštyti nosį ar kitaip nesilaikyti priimtinų standartų. Bet taip elgiasi tik atokiau nuo civilizacijos gyvenantieji, o surasti tokių, tai tarsi dovana.

Aplankėm šventyklų kompleksą. Pasislėpę nuo vidurdienio saulės ant akmenų gulėjo maldininkai, grindinio akmenys atokaitoje buvo taip įkaitę, kad sunku buvo oriai vaikščioti basomis, ted teko judėti su perbėgimais nuo vienos statulomis apstatinėtos šventyklos iki kitos. Prasilenkėm su varpeliais apkabinėtu drambiu, pėdinančiu kokiais šventais tikslais tarp kolonų.

Maisto kainos padarė geresnį įspūdį nei šrilankietiškos, bet hoteliai (o tai vieta pavalgyti) sutartinai tvirtina kad pas juos gausime vegetariško maisto, o tai mūsų supratimu joks ne privalumas :)

Keliai pirmą važiavimo savaitę pasitaikė neįtikėtinai malonūs važiuoti. Asfaltas geras, eismo neįtikėtinai mažai, peizažai puikūs, net kempinguoti pavyko keturis kartus, kai tuo tarpu Šri Lankoje per tris mėnesius sugebėjom tik du kartus! Tiesiog važiavom ir negalėjom patikėti, kad tai Indija. Tad mėgavomės kiekvienu kilometru, nes suprantame, kad ilgai taip gali ir nesitęsti, teks susidurti akis į akį bent jau su dalimi tų 1.3 milijardo gyventojų, autobusų ir sunkvežimių.

Tikėjomės, kad Indija bus egzotiška, gal net nebūtinai patraukliai egzotiška, bet kad pirmi įspūdžiai bus tokie teigiami ir bus taip smagu ir malonu važiuoti dviračiu, tikrai neįtarėm. 

Šri Lankos palmės.

Indijos laukai.

Drambliškas palaiminimas.

Kaimiška Tamil Nadu provincija.

Angliškai indiškas peizažas.

Laimei, kad prie kiekvienos sankryžos yra žmogus, kurio gali pasiklausti, kas ant ženklo parašyta.

Rasti vietą palapinei - prabanga, kurios seniai neturėjome.

Ir vėl, kaip Vengrijoje, Rumunijoje, Turkijoje žydi saulėgrąžos.

Sustoto mūsų pakalbinti ir dovanų rankų darbo vėrinį davė.

Šį kartą nepražiopsojom.

Kioskas. Kaimuose tokių rečiau, miestuose - tankiai, bet turinys nesikeičia.

Prieš objektyvą pasitempę keturi diedai.

Arbatos pertraukėlė.