ĮSPŪDŽIAI IŠ ŠRI LANKOS (su papildytom nuotraukom)

Peržiemojome Šri Lankoje. Laikas prabėgo greitai, buvo labai įdomu, net sunku patikėti, kad tokia maža šalis gali taip ilgai išlaikyti savo paslaptis. Po 84 dienų ir 2000 kilometrų vis dar atrodo, kad toli gražu ne viską perpratome, o ir tai ką parašėme gali būti toli gražu netiesa.

Bilietus į Šri Lanką nusipirkome pačiu laiku, Irano naktys jau darėsi gan šaltos ir viltis pamatyti žalumą bei “pašniurkelinti” vandenyne buvo didelis stimulas minti per

sausas Irano lygumas bei kalnus. O ir Šri Lankoje atsidūrėme pačiu laiku. Mums atskridus į salą vakarinėje pakrantėje musoniniai lietūs liovėsi jau kitą dieną, o ir ta viena lietinga diena buvo tarsi savotiškas Irano dulkių nusiplovimas. Šri Lankoje su orais viskas (bent teoriškai) paprasta: vasarą lyja pietinėje ir vakarinėje dalyje, o žiemą pasisukus vėjams lietus visą dieną merkia rytinę ir šiaurinę salos dalį. Kol mes sukome pirmą ratuką palei vandenyną, ryžius ir arbatos kalvas pietvakariuose, kitą salos dalį plovė lietūs. Sutiktas dviratistas minėjo, kad vietomis upės buvo smarkiai patvinę ir teko per kelias brastas persinešti dviratį. Net Lietuvos spauda rašė, kad dėl potvynių milijonai žmonių evakuuoti. Kai mes sukdami antrą ratuką važiavom rytine ir centrine šalies dalimi, lietūs jau buvo liovesi, švietė karšta saulė, o patvynių nei ženklo nelikę. Vienoj vietoj kelkraštis paplautas, kitoj vietoj, matosi, perlaida naujai suremontuota, bet nieko neįprasto. Paklausti žmonės sakė, kad buvo vandens, bet jis kaip atsirado, taip ir pradingo, o žurnalistai iš to didelį burbulą padarė.

Mums labiausiai patiko važiuoti pietvakarine pakrante. Kelias nors ir intensyvus bet geras, didžiulis viešbučių ir viešbutėlių pasirinkimas, o kai įlendi į kurį nors iš jų, tai laikas visai sustoja: rytais ir vakarais – prie vandens, dieną – hamakas pavėsyje ar knyga po ventiliatorium, sutemus – laivų šviesos toli jūroje, “Madagaskaras matosi”- juokavo vieno viešbutėlio savinikas.

Dar patiko, kad net ir taip tankiai apgyvendintoje šalyje yra gamtos. Visur žalia, namai pasislėpę po medžiais, kas dieną matėm bezdžiones, galybę paukščių, matėm daug iguanų, povų, kelis varanus, du krokodilus, kelias gyvates (vieną jų prie banko laiptų didelio ir judraus miesto centre) tik, deja, laukinio dramblio taip ir nesutikom. Reikia pripažinti, kad realių progų tikrai buvo, matėsi nemažai pėdsakų ir celiuliozės krūvų, buvo “daug žadantys” kelio ženklai “Dramblių koridorius, važiuokite lėtai”, bet kad ir kaip lėtai važiavome, vidurdieniais drambliai tais koridoriais nevaikščiojo.

Po Irano Šri Lankos eismas mūsų visai nenustebino, net pasirodė, kad šiek tiek angliškos tvarkos likę, bet taip tik pasirodė. Tiesa, važiuojantys prieš eismą, atrodo, supranta, kad ne visai yra teisūs, tad kai pasidaro ankšta jie suka į kelkraštį. Išsukantys iš šalutinės gatvės nesidairo, važiuoja kelkraščiu palei ar prieš eismą ir tik jau atsidūrę ant kelio dairosi, kaip čia toliau važiuoti.

Žmonės rudai pilkos kūno spalvos atrodo daug spalvingiau nei iraniečiai. Dauguma moterų dėvi spalvingus sarius. Spalvos ryškios ir gražiai dera tarpusavyje. Saris yra kiek prabangesnis drabužis nei paprastas sijonas ir bliuzelė, tad moteris turinti kad ir menkiausias pareigas kokioje įstaigėlėje dėvės sarį o ne vakarietišką drabužį. Vyrai, ypač tie, kurie ryžiams užsidirba ne galva, o rankomis, dėvi sarongus, kurie gali būti maksi – natūralaus ilgio, mini – apatinis kraštas užrištas ant liemens ir midi – kiek kilstelėti ir antras mazgas užrištas po pilvu. Kai karšta, sarongas turėtų būti patogesnis apdaras, nes lengviau vėjo prapučiamas, bet neturi kišenių ir pinigus šrilankiečiai užsikiša už sarongo mazgo, be to tiems, kurie važiuoja dviračiais, tenka koją kelti per prieki.

Žmonės mums pasirodė linkę bendrauti, gal net kiek per daug. Jie visi gyvena taip arti vienas kito, kad apie kaimynus viską apsoliučiai žino, tad kai jų akiratyje pasirodom mes, tuoj mūsų ir imasi. Hellooooo! How are you? Where are you going? What is your name? Teko sugalvoti trumpus standartinius atsakymus į jų standartinius klausimus. Pakelės tankiai appgyvendintos ir žmonės pasižymėjo labai greita reakcija, tad pravažiuoti pro šalį nepastebėtam retai pavykdavo. Net jeigu mes nieko gyvo aplink nematydavom, tai matydavo mus, “Helooooo!” – pasigirstavo iš už tvoros ar iš tarpdurio. Aišku malonu, kai stotelėje autobuso laukiantys žmonės šypsosi ir sveikinasi, bet kai tave kalbina 226 kartus per dieną, tai pradeda erzinti. Ir dar, taip norisi vienumos kai stabteli nubėgti “į krūmą” ar sustoji užkąsti, bet retai kada tai pavykdavo. Žiūrėk jau išlenda koks smalsus žmogelis iš krūmo arba nepatingi ir kelių šimtų metrų atpėdinti, kad tave pakalbintų.

Sunku suprasti iš ko žmonės gyvena. Nes dauguma visą dieną tuntuoja kieme, šlavineja ar su kaimynais bendrauja. Bet vis tik yra keletas mėgiamu verslų:

Gali nusipirkti tuk-tuką ir dirbti taksistu. Per diena viena ar du žmones paveži ir snaudi pavėsyje ar praeivius kalbini. Pasiseka jei koks nesusigaudantis turistas pasitaiko.

Turėti viešbutuką, ypač pakrantėje. Pašluoji kiemą, patalynę, svečiams išvažiavus už kampų patampai ir gali snausti pavėsyje, svečius kalbinti.

Turėti kioską ar mažą parduotuvę. Vienas nuo kito mažai skiriasi, parduodi viena kitą bananą artimiausiems kaimynams, nes už penkių namų toks pats kioskas ar kokiam užklydėliui ir gali ramiai snausti ir kalbinti pirkėjus.

Iš visų verslų, aisku, tik ryžių sauja gaunasi, bet žmonės patenkinti, šypsosi ir visai nesiruošia plėšytis kad maišą ryžių uždirbų, o tik tada galėtų ilsėtis J, kaip kartais mums, europiečiams, atrodo. Važiuodami pagalvojom, kad lietuvių gal irgi tik viena karta dirbtų ir artų kaip jaučiai, šiltas klimatas, kupėte kupanti gamta su savo gėrybėmis ir mus, lietuvius, išpaikintų.

Šri Lankos maistas padarė nekokį įspūdį. Čilis ir imbieras patiekaluose figuruoja nesuvokiamais kiekiais, tad ką dar ten bedėtų neturi jokio skirtumo, nes ne tik burna, bet ir akys bei ausys dega nuo aitrumo. O tiesą sakant nieko įpatingo jie ir nevalgo, tik ryžiai su keliais aštrais padažais-troškiniais- kariais. Beveik kiekvienas viešbutėlis gamina maistą užsieniečiams, vienoje vietoje gavome vakarienę (tuos pačius ryžius su lešiais, pomidorais, keliomis žaliomis daržovėmis) visai be čili, bet rasizmas Šri Lankoje klesti, tad prėski ryžiai su kariu užsieniečiams kainuoja tris keturis kartus brangiau nei ryžiai su kariu (ir galybe prieskonių) vietiniams. Šri Lanka reklamuojasi kaip vaisių rojus, bet realiai yra tik sezoninių vaisių, mums pasisekė paragauti papajų, mangų, ananasų, kokosų, bananų o kiti vaisiai, tokie kaip obouliai, vynuogės ar apelsinai yra atvežtinai ir brangesni nei Europoj.

Rasizmas ypač ryškus priartėjus prie nacparkų ar lankytinų šventyklų. Švento Budos danties šventykla vietiniams nemokama, o užsieniečiams 10 dolerių, botanikos sodas 0,5 arba 10 dolerių jeigu tu ne šrilankietis, kiti turistinai taškai irgi kainuoja nekukliai, po 20-30 dolerių, o norint aplankyti nacparką tektų pakloti apie 100 dolerių. Jeigu atvažiuotum dviem savaitėm, gal tokia tvarka ir nespėtų įgrįsti, bet mes nusprendėm tokių rasizmo apraiškų finansiškai neremti. Ypač kai važiuodami dviračiais turim galimybių apžiūrėti ne tokius “svarbius” taškus nemokamai. Patiko, kai vienas šrilankietis paplūdimiu nešiojantis ir turistam siūlantis visokius niekniekius mums skundėsi: “Iš šimto tik keli žmonės su manim pašneka, kiti net nežiūri , aš juodas ar ką?!”. (Mums jo kūno spalva neatrodė balta). Kažin, ar jis būtų mus supratęs, kad ir mes panašiai jaučiamės, kai kiekvienoje vietoje iš mūsų, kaip iš baltųjų, bando nulupti keliasdešimt kartų daugiau nei kitų. Nors baltas tai tik užpakalis beliko.

Linksmas namukas - arbatinukas.

Galinei padangai po 8358 kilometrų artinasi GALAS. Dar Irane iš australų dviratistų, kurių kelionė jau visai artėjo į pabaigą, nusipirkome Schwalbe Marathon XR. Jie tą padangą atsisiuntė iš Anglijos, vežė 12000 kilometrų per Pietryčių ir Centrinę Aziją, mes gi ją pasivežėme dar 3000 kilometrų, kol galiausiai paleidom į trasą.

Semia žuvį kaip tik išmano, net akvariumo dydžio žuviokus...

Ar pastebite ką neįprasto? Toks tendencingai šrilankietiškas-salų gyventojų žemėlapis ant mokyklos sienos.

Trisdešimt tretieji atėjo ir praėjo. Buda nušvitimą patyrė trisdešimt penkerių, gal dar ir mums ne per vėlu? :)

Dvi draugužės.

Šita eidama pavargo.

Čia irgi kaip su drambliais, jokio egzotiškesnio padaro vidurdienį nematėme.

Sustojome užkąsti virtų kukurūzų. Tolumoje verda puodas ir šalia stovi to puodo ir kukurūzų seimininkė ir šeimininkas.

Artėjame prie turistinio centriuko... Sigirija

Sigirijos uola. Norint ją apeiti iš arti ir užlipti į viršų kainuoja 60 dolerių dviems. Viešbutėlis su vaizdu į uolą ir ryžių laukus kainuoja 10 dolerių mums abiems. Mes gan lengvai nusprendėme sėdėti terasoje ir gėrėtis uola per atstumą.

Padangų esam klijavę tiek ir tiek, bet žmonės mano, kad be jų nesugebėsime :) Vis tas smalsumas ir geri norai.

Šitoje pakelėje gaivinomės kokosais

Induistų šventykkla nupyškinta pro viešbutėlio langą.

Šventė iš arčiau.

Sarių spalvos.

Pusė aštuonių ryto, jau karšta, o dar kiek į kalniuką...

Gėlių kioskai prie Švento Budos Danties šventyklos Kandyje. Pyškinau iš viešbučio terasos.

Įstaigėlių iškabos.

Pelikanas, kuris gyvena Kandy miesto ežere.

Viešbutėlis Kandyje, kaip ir centrinė miesto dalis, priklausė Unesco paveldo sąrašui. Galbūt matė net anglų džentelmenus atvykusius į Šri Lanką ne visai taikiais tikslais. Kaip ten bebūtų, dailios buvo tik bendros erdvės, musų kambarėlis buvo vienas prastesnių, kokiame gyvenome Šri Lankoje, matyt tarnų flygelyje.

Vis dar nuo viešbutėlio terasos...

Čia irgi.

Šri Lankoje apsukome du ratukus ir atsidūrėme ten pat, kur ir pradėjom.  Negombo paplūdimys.