SubscribePer antrą savaitę Šri Lankoje nuveikėm tik vieną svarbų darbą – prasitęsėme vizas. Vienuolika dolerių žmogui ir dabar galime legaliai nieko neveikti tris mėnesius. Na, tikimės, kad gal tiek ir neprireiks, nes matuojant kilometrais šalis visai mažutė. Bet kai per pirmas dvi savaites numynėm nepilnus du šimtus kilomertų, iš kurių tik pusė “į priekį”, apsidrausti nepamaišys. Kol kas viskas labai įdomu ir egzotiška, tad norisi neskubėti ir apžiūrėti kiekvieną kampą.
Dabar judame pakrante į šalies pietus. Iš vienos pusės vandenynas, iš kitos geležinkelio bėgiai, kurie kartais metasi į kitą kelio pusę ir kuriais gan dažnai pradunda sausakimši traukiniai. Tačiau vos tik radę pretekstą pasukam nuo didkelio ir atsiduriam tarsi kitame matavime: tylu, ramu, žalia, maži namukai, prabangūs namukai, budistų šventyklos, vienas kitas tuktukas, motociklas, moterys su skėčiais... Tarp kitko, skėtis, pasirodo, čia vienas naudingesnių daiktų. Kai lyja, o lietinguoju sezonu lyja dažnai, jis saugo nuo lietaus, kai šviečia saulė, o sausuoju sezonu ji kaitri, jis saugo nuo saulės spindulių. Kai per lietų važinėjome Negombe ir visi, net ir dviračius minantys žmonės, pasislėpė po skėčiais, vienas nustebo, kodėl mes neišsitraukiam savųjų.
Matėm katalikų bažnyčių, budistų stupų, induistų šventyklų bei musulmonų mečečių visai netoli viena kitos. Čia gali tikėt kuo nori. Pasišnekėjus su viešbutėlio savininku, jis prisipažino, kad yra krikščionis, bet turėdamas laiko užsuka ir į budistų šventyklą. Iš jo iš išgirdom posakį, kad žmonės kaip rankos pirštai – visi skirtingi, bet visi ant tos pačios rankos ir visi reikalingi.
