Transilvanijos Alpės

Šiaurinę ir pietinę Ruminiją skiria Karpatai dar vadinami Transilvanijos Alpėmis. Centre jie gan aukšti – iki pustrečio kilometro aukščio, rytiniame ir vakariniame šalies pakraščiuose nužemėja. Kalnus kirtome Transfagarasan keliu. Žiemą jis nevalomas, tad ir nepravažiuojamas, sezono metu teoriskai jis taip pat uždarytas tarp vakaro devintos ir ryto septintos.

Kelias aukštyn vingiavo vienu slėniu, pakilus virš miško linijos atsivėrė vaizdas į serpantiną viršuje ir panorama į tai, ką palikome žemiau. Kildami aukštyn suskaičiavome apie dvylika posūkių. Viršuje, į kurį galima užsikelti ir keltuvu, mūsų laukė ne tik krūva kioskų, bet ir tunelis, nes pati kalno viršūnė prakasta. Gerai, kad jam tinkamai pasiruošėme - užpakalyje mirksiukas, platus atšvaitas, liemenės, priekyje ciklopas – tunelis pasirodė esąs tikra staigmena: jokio apšvietimo, jokių atšvaitų, gerai kad neduobėts ir kiek į pakalnę. Nesuprasi, kiek važiavome, gal kokį kilometrą, jokio atstumo ar greičio pojūčio, tik triukšmas, kelios mašinos iš priekio, kelios iš nugaros, ciklopu bandymas apčiuopti baltą liniją kelio pakrašty ir taip orientuotis. Gerai, kad iš anksto nežinojome, kas mūsų laukia, nes ir taip kojos “suflekėjo”.

Kita kalnų pusė irgi įspūdinga. Po kokių dvidešimties kilometrų nusileidome iki užtvankos, o nuo jos kelias irgi inžinierių fantazijos protrūkis – keli (gan ramūs) tuneliukai, tiltai prilipdyti prie stačių uolų, tiltai per upę ir pan. Žodžiu, buvo smagūs 150 kilometrų.

Smagiai laiką leido ir kiti poilsiautojai. Bet koks kelio praplatėjimas, kalno suplokštėjimas, užtvankos pakrantė – pikniko aištelė. Ant šiukšlių tiesiama paklodė ir šiukšlinama toliau. Ir dar laužą lygis savo atskirą susikurti, nesvarbu, kad šalia dar trys laužavietės yra.

Prieš pat pakilimą mums sukako 2000.

Važiavome tuo labiau vingiuotu...

Šituo slėniu kilome iki pat viršaus.



Aukščiau esančią nuotrauką ir šią skiria tik kelios sekundės. Tai dar vienas įrodymas, kad negalima tikėti nuotraukomis, kaip ir mūsų istorijomis... Šiaip, tai kelias tikrai buvo ramus, o kalnuose mašinos dažnai važiuoja srautais prisiviję kokį atsargesnį žmogelį. 



Tolumoje pradeda ryškėti finalinis serpantinas.















Nusileidimas pietinėje kalnų pusėje.







Nakvynė prie užtvankos.


Tunelių ir tiltų atkarpa.


11 komentarų:

Kristina rašė...

Sito kelio vingrybes man nelabai suprantamos, bet nuotraukos SUPER.

Kristina rašė...

Tiesa, ka zemelapiui padarete???? Jis baigiasi prie Rumunijos sienos. Siaubas!!! Bent jau balionelius sudekite :)))

Jurgita ir Tomas rašė...

Operatyviai reagavome į skaitytojų pageidavimus, žemėlapis rodo tai, ką ir turėtų rodyti :)
Balionėliai savo vietoje, detalesni žemėlapiai po balionėliais.

Lauryna rašė...

Tų serpantinų sunkumas, man, asmeniškai, atrodo neįveikiamas.
Na, bet gal tik man.
Gražios nuotraukos, vaizdai.
Gero kelio, Laurynaaaaaa!

Lauryna rašė...

Aciu uz zemelapi!
Inesete aiskumo.
Tas mane dziugina.
Kristina.

Birute rašė...

Pagaliau ir mes su Pikuciu galime pasidziaugti jusu kelione ir patys savimi, kad sugebame komentuoti... Puikios nuotraukos, saunus zmones ir nuostabi jusu ideja pazinti pasauli.

Birute rašė...

Puikios Transilvanijos Alpes, gera zinoti,kad kvepuojate tyru kalnu oru, valgote datuliu uogiene ir mokotes turku kalbos.

Algimantas rašė...

Grazios nuotraukeles. Labai patiko serpantinai. Su nekantrumu laukiame nauju aprasymu ir vaizdu.

vytenis rašė...

Pastoviai sekame jūsų informaciją, grožimės vaizdais, vertiname šmaikštų kalbos stilių. Džiaukitės gamta, patys savimi, būkite sveiki, laukiame kitų naujienų.Vytenis ir mama.

Jurgita ir Tomas rašė...

O, kokia lavina komentaru! Kaip smagu, kad yra su kuo įspūdžiais pasidalinti. Ačiū visiems seniems ir ypač naujiems skaitytojams, pagaliau į viešumą išlįsti išdrįsusiems.

Algimantas rašė...

Išties puikios nuotraukos ir verti dėmesio prierašai. Malonu skaityti.

Rašyti komentarą