Jau ne kartą stebėjomės, kodėl kai kurie taškai tampa turistų antplūdžio vietą, o kiti (dar) ne. Kampong Phulk kaimučiui pasisekė, kad jis arti vieno Pietryčių Azijos karšto taško - Ankoro šventyklų - ir apspangę nuo griuvėsių turistai užsinori dar daugiau egzotikos. Šie "dangoraižiai" - tai tokie patys kaimiški namukai, tik kokiu metru dviem aukštesni už kitus, matyt todėl, kad stovi ant ežero kranto, ant kurio gan stipriai jaučiami lietaus sezono potvyniai ir sausros atoslūgiai. O netoli to kaimučio dar yra išlikę šiek tiek miško, kurį tie kasmetiniai potvyniai vaizdžiai apsemia. Ir todėl knieti visa tai pamatyti.
Kaip pasiskaitėm prieš išvažiuodami pasivažinėti internete, toli gražu ne visi turistai grįžta patenkinti. Užknisa žmones visokios rinkliavos (ant kelio link įvažiavimo į kaimą, už laivą, kuris išlaipina ežere ant platformos, už valtį, su kuria reikia pasiplaukioti po apsemtą mišką).
Mes nusprendėme atsipalaiduoti, sėsti ant dviračių ir žiūrėti, kaip toli jie mus nuveš. Nutarėme nemokėti, tam kad pamatytyme "leliūnus", kai po "pakalnius" gali dairytis nemokamai. Kiek pamynę pasėdėjome prie šventyklėlės, apžiūrėjome kaip ir ką khmerai laukuose augina, mus lenkė ir mes lenkėme galybę mokinukų ant dviračių, išgėrėme cukranendrių sulčių pakelės užeigėlėje, pravažiavome nestabdydami pro pirmą užkardą, o prie antros užkardos mus jau atsivijo ant moco net kokią tai uniformą dėvintis vyras. Paaiškino, kad stovėjimo aikštelė ana ten. Mes paaiškinom, kad mes nenorim parkuotis, o norim važiuoti iki kaimo. Vyras paaiškino, kad iki kaimo reikia laivu plaukti. Mes paaiškinom, kad iki kaimo eina kelias net su numeriu ir mes ketinam tuo keliu važiuoti dviračiais. Jei su laivu neišdegė, tai uniformuotas vyras užsinorėjo, kad mes bent už tą kelią po pora dolerių sumokėtume. Mes mokėi nenorėjome, ir jei jau pagrindinis asfaltuotas kelias nemokamas, tai už šį šūdkelį tikrai nereikia mokėti. Ir dar pridėjom, kad mes tik trumpam, į kaimutį nuvažiuosim ir grei atgal grįšim. Kažkodėl šitas argumentas tapo neatremiamas (matyt retai kada kas savo transportu čia atvažiuoja) ir mes kartu su vietiniais motociklus apžergusiais džigitais nudardėjome iki kaimo.
O kaimas pačiame vidurdieny kaip išmiręs, tik keli ypač verslūs tipai mus dar bandė suvilioti savo kavine, viešbučiu ar bent jau knygų vaikučiams siūlė nupirkti (?!).
Papyškinę į kairę ir į dešinę grįžom atgal pro nemažiau egzotiškus nemokamus kaimus į Siem Reap didmiestį.
 |
| Pirma vandens prisipilama į tarpežį, o tada iš jo semiama ir laistoma lysvė. |
 |
| Populiarus užkandis. Apvirtos (o gal ir ne?) ir saulėje, tikriausiai tam, kad nesugestų (aš čia rimtai) laikomos geldelės. |
 |
| Artėjam prie ežero :) |
 |
| Užtvanka. Patogu gaudyti žuviokus ar varles. |
 |
| "Gal atsigerti norite, o gal valgyti, o gal vaikams knygučių nupirksite?" |
 |
| Pasivažinėjus oranžinio molio dulkinais keliukais :) |
Subscribe
