Iš Luang Prabango kelias mums dar žemėlapyje pasirodė įtartinas, bet pasiklausinėjus, žmonių nuomonės sutapo - kelias iš tiesų yra, ne tik žemėlapyje, tiesa neasfaltuotas. Iš patirties žinom, jei nedidelis ir neasfaltuotas kelias eina per kalnus, tai bus statu. Bet kad taip statu, tikrai neįtarėm. Patikėkit, jeigu net vietiniai, kai važiuoja dviese į kalną su motociklu, vienas iš jų nulipa... Pirmą dieną mumynėm 65 km, antrą 30, trečią 27, o ketvirtą dieną prieš piet numynę 18 kilometrų pagaliau pasiekėm asfaltą ir Hongsa miestelį. Lygesnė žemė atiduota ryžiaims, kelias vis per pačias kalnų viršunes išvestas, kad šlaitų kasti nereiketų. Taip ir vaziavom kaip skruzėlės per pievą, įlipi viena puse į smilgą, kita nusileidi ir vėl kopi į kitą smilgą, taip niekur į prieki nepasistūmėdamas. Apsidairai, o priekyje kalnai, kuriais dar nevažiavai :).
Vieną dieną pavėsyje pietavom, kai keliu atėjo du vaikinai su gaidžiu. Pamatę, kad čia tik du kvaileliai falangai, jie susižvalgė, ir vienas pabėgėjo atgal. Grįžo nešinas dviem karabinais. Matyt, išgirdę kalbant, šautuvus paslėpė krūme. O kai pamatė mus, nusprendė, kad mes nepavojingi. Panašu, kad gaidys kaip jaukas kokius šeškus vilioja. Kas vakarą kalnuose girdėjom iš vienvamzdžių pyškinant.
Sutikom ne taip jau mažai keliu einančių žmonių. Dauguma su krepšiais, vieni net su puodais ir šunimis. Trys moteriškės neatsakė nieko į mūsų "sabaidy" o toliau tarpusavyje kalbėdamos ėmė čiupinėti mūsų krepšius. "Ko čia čiupinėji?",- paklausėm lietuviškai. Frazė ne iš pačių lengviausių, bet moteriškė labai tiksliai atkartojo "Ko čia čiupinėji", visos nusijuokė ir nuėjo toliau.
Judėjom lėtai, per dieną pravažiuodavom tris keturis kaimus, nedaug buvo progų prisipilti vandens, nes keliais ėjo keterom, o keterom gi upeliai neteka. Antros dienos vakarienei turėjom tik litrą vandens, pusryčiams vandens nepasilikom. Jaudintis nebuvo ko, žinojom, kad anksčiau ar vėliau privažiuosim kaimą. Bet kai ryte neišgeri kavos, nes nespėji į darbą, tai viena, bet kai neišgeri todėl, kad neturi, jau kiek kitaip...
Apskritai, buvo gražu ir ramu, žmonių nedaug, galėjome iš arčiau apžiūrėti Laosą, kurį netrukus paliksim.
 |
| Vaikigaliai skuba pagelbėti falangui :) |
 |
| Teko net stabdžius spausi kad per greit nelėktume. |
 |
| Kelias duklėjo, laimei, mašinų ir motociklų buvo labai mažai. |
 |
| Kaip paprastai kartais viskas daroma! Bus naujas stogas. |
 |
| Iš pradžių įtarėm, kad čia bus kovinis gaidys, bet ne, čia gaidys - jaukas ;) |
 |
| Vaikinas su ilgu karabinu ant peties būtų atrodęs fotogeniškiau :) |
 |
| Apsidairai, o priekyje kalnai, kuriais dar nevažiavai :) |
 |
| Gerai įsižiūrėjus, ties dvylika ir ties penkiomis matosi kelio atkarpos. O fotografavau jau nuo kitos kalvos viršūnės :) |
 |
| Važiavom tik pro mokyklą, kitur stūmėmės, nors nuotraukoje ir neatrodo labai statu. |
 |
| Litras benzino šitame kaimutyje kainavo 15000 kipų, už 4000 tukstančius pripylė tik 200 mililitrų, kai ėmėm gėdinti, tai dar šlakelį įpylė. |
 |
| Benzinas kaip vaistinėj :) |
 |
| Ryžiai ryžiai ryžiai ryžiai... |
 |
| Asfalto razina :) |
 |
| O mes galvojom kad pasiekus asfaltą taip statu nebus, deja... |
Subscribe
