Apsukę ratuką per arbatos, kaučiuko ir ryžių laukus nusileidom prie vandenyno pakrantės. Labai jau traukė vėl pasiklausyti naktinės bangų mūšos, pasėdėti ant kokio akmens dieną, pasimaudyti, “pašniurkelinti” su vamzdeliu.
Kelias pietvakarinėje pakrantėje – vienas geriausių saloje, asfaltas lygus, kelias lygus, nekalvotas, kokį trečdalį savo ilgio eina pačia pakrante, tad važiuoti gaivu ir smagu. Vėl teko save kiek pristabdyti, kad nenumintume tų nepilnų poros šimtų kilometrų vienu ypu J Buvo akimirkų, kai prisiminei, kad šitą Budą jau fotografavai, čia pirkom bandelių, čia pasiklausėm kelio, bet kadangi visa šita pakrantė – vienas ištisas kaimas su galybe žmonių, autobusų, motociklų ir tuktukų, kurie visi chaotiškai maišosi, jausmo, kad čia jau buvai, praktiškai nepajutom. Be to, net ir planui-norui-svajonei, apsistoti antrą kartą tame pačiame (vieninteliame atrastame visoje saloje už prieinamą kainą!) viešbutėlyje su bevieliu interneto ryšiu nebuvo lemta išsipildyti. Mums bevažinėjant kažkaip padaugėjo turistų, išaugo kainos, viešbutėlių savininkai tingiai pasirodo tarpuvartėse – “Full”,- palaimingai ištaria. Antrą kartą į tą pačią upę neįbrisi, ta pačia pakrante nepravažiuosi. Stojome kitose vietose, matėme kitas palmes ir krabus, braidėme po kitą smėlį, matėme kitų laivų šviesas, juosiančias salą patamsyje.
Subscribe
