|2 comments

Iš Cluj Napoca, vieno didesnių miestų šiaurės rytų Rumunijoje, buvo geras kelias į gražų miestą su lankytina druskos kasykla. Mes gan netikėtai patys sau pasukome mažesniu keliu kaip ir į niekur. Kelias staigiai ir stačiai kilo bei leidosi, pravažiavus virš autostrados visai į nieką pavirto. Ten išsidrožėme anti-šuninę lazdą ir įvažiavome į gyvą, funkcionuojantį, etno-muziejinį kaimą.

Kaimas buvo pats tikriausias ir jo gyventojai net neįtarė kokį įspūdį jie man paliko. Jaudulys, smalsumas, kokie apima patekus tarsi į kitą dimensiją. Autostrada už 7 kilometrų, o čia laikas tarsi būtų sustojęs prieš kelis dešimtmečius ar šimtmečius. Čerpėm dengti namukai, tvoros, po kelią pirdinėjančios vištos, vežimą traukiantis arklys, šešėly pririštas asilas, po purviną upelį besiniurkančios žąsys – mes su savo raudonais maikonais čia nederėjom prie aplinkos. Stabtelėjau fotografuoti – balsas iš anapus tvoros lyg tai į vidų kvietė, lyg tai šalin vijo – iš nematomo senioko intonacijos buvo sunku suprasti. Prie kitos gryčios šuo išgirdęs dviračius šoko skalyti, blaškytis palei tvorą, gerai, kad skylių nerado, o ir moteriškas balsas šunį į vietą padėjo. Atrodo tuščia gatve bet visi turi po kokią skylutę aplankai stebėti.

Pro kitą kaimą, kuris mane ne mažiau suintrigavo, važiavome sekmadienio pavakare. Seni ir senai atrodantys namai, keliukas, įrėmintas tvorų, stačiai kyla į kalną, rupiai skaldytais akmenimis greitai nepalėksi, pasimato bažnyčios bokštas, prie kelio šulinys ir loviai gyvuliams atsigerti – atrodytų patekai į viduramžių miestą. Bet ant suoliukų prie savo namų liežuvauja moterys, dviese ant motociklo su meškere už nugaros pravažiavo vyrai, vaikai turškiasi prie lovių vandens, ant motorolelio vežama mergiotė taipžvygauja ir kvatojasi, kad jauti, jog kaimui išnykimas negresia.

Bet čia tik emocijos, tikėtina, nieko bendro neturinčios su realybe.

Kaip ir niekuo nekalti keliai, kad mūsų abu žemėlapiai juos neteisingai piešia.

Mūsų Rumunijos žemėlapiuose yra kelios autostrados nuspalvotos mėlynai. Mūsų jos nedomino. Tada raudonos, geltonos, storos baltos, plonos baltos ir plonytės rudos linijos. Kai kurie raudoni keliai europiniai, jų kokybė gera, bet mašinų srautas super intensyvus. Mes daugiausiai važiavome geltonais ir ramiais raudonais keliais. Jeigu dabar važiuotume lengvaja mašina, tai arba reikėtų daugiau informacijos, arba iš vis neišdrįsčiau nuo raudono kelio nusukti. Kartografai patingėjo pieštukų spalvas keisti. Puikiu asfaltu prasidėjęs geltonas kelias gali tapti akmenuotuotomis lietaus išplautomis vėžėmis.

Rumunija jau treji metai kaip Europos Sąjungos narė. Arklių traukiami vežimai, dalgiais šienaujamos pievos, daug geresnių laikų matę gamyklos, mažoka asfaltuotų kelių, romų kaimai kiek netelpa į tradicinį Europos suvokimą. Jeigu Lenkijoje apie ES investijijas skelbiančios lentos stovi kas keli kilometrai, tai Rumunija šiuo požiūriu mums gan pigiai atsieina J

Šieno kupetos kaip ledai ant pagaliuko, Transilvanija, šunys, ne tokie jau ir baisūs kaip tikėjomes, nuogas susivėlęs čigoniukas, kalnai, prasti keliai, intensyvūs keliai, arkliai, puošti raudonais kaspinais, gražūs popieriniai banknotai, kukurūzų ir saulėgražų laukai link Dunojaus, kaimai, senos ir naujos Dacijos – tai vis Rumunija.

Jums tikriausiai tas pats iš kur pas rumunus į čiaupą vanduo patenka, bet mums ne. Mes filtravome visą vandenį , kurį gėreme nevirtą. Tomas per televiziją matė laidą, kur pasakojo, kiek valymo etapų praeina vanduo, kol iš upės ar užtvankos atiteka iki stalo, bet viešbutėlio šeimininkai gėrimui perka mineralinį. Matėm kaip godžiai žmonės pylėsi kalnų upelių ir šaltinių vandenį iš pakelėse esančių “girdyklų”. Matyt, iki jų čiaupas iš vis neateina, arba jų tos laidos taip pat neįtikino. Matėm, kaip aukštupyje ant upelio kranto mėšlo krūvos sukrautos, o po lietaus visos šiukšlės nuteka žemyn.

Kartą matėme, kaip vyras vadeliojo kiek didesnį nei šis vežimą, jo stambi moteris gulėjo pasirėmusi alkūne galvą ant gulto antrame aukšte (na, kaip namelyje ant ratų būna gulima vieta virš vairuotojo) o blondinė (!) vairavo prie vežimo prikabintą aiškiai nefunkcionuojančią mašiną. Vargšas arklys.

Tomas vertina vandens kokybę. Lataku vanduo atiteka iš anapus upės tekančio upelio.

Šuo ir sena Dacija.

Viena iš žemėlapio staigmenų - geltonas kelias.

Vis dar važiuojame geltonu keliu.

Geltonas kelias.

Geltonas kelias. Asfaltas jau tik už poros kilometrų.

Vežimas toli gražu ne tik romų transportas.

Kai kurie iš šių namų mūsų amžiaus, kiti, kaip byloja užrašai, dešimt kartų už mus senesni.

Jaunasis kerdžius dar pilnas entuziazmo.

Saulėgrąžos jau nuleidę brandžias galvas.

Lyguma link Dunojaus.

|2 comments

Šeštadienį dar abejojome, prabimbirinėti Lenkijos kempinge ar vykti toliau, bet už kempingo tvoros vyksiantis koncertas padėjo mums apsispręsti. Ne, mes nesame prieš muziką! Bet, pasirodo, nemokamai iš savo palapinės mums koncerto klausytis nepavyks, šestadienio naktis kempinge žmogui pabrango daugiau nei per pus, o kadangi Slovakijos siena tik už keliolikos kilometrų, mes, būdami sveiko proto, didumą zlotų išleidome Lenkijoje. Už paskutinius nusipirkome maisto ir pasukome link Ruske Sedlo. Iš Lenkijos pusės iki sienos vedė asfaltuotas keliukas, markiruotas kaip dviračių ir pėsčiųjų trasa, Slovakijos pusėje – tik vėžės, bet leistis nuo perėjos juk lengviau nei į ją kilti.

Slovakija mums patinka. Dvi dienas važinėjome dviračių takeliais po Bukovske ir Vihorlatske Vrchy. Takeliai, kuriais mes važiavome, buvo asfaltuoti, tad ne problema pakrautiems kalnų Panther dviračiams. Kad važiuojame kalnais galėjome įtarti tik pagal pakilimus ir nusileidimus, nes kalnai čia apaugę mišku ir panoraminių vaizdų mažoka.

Pirmadienį netikėtai kirtome sieną į Vengriją. Gerai, kad stabtelėjome prie upelio. Tai, kas atrodė kaip upelio pavadinimas ir buvo “tas” ženklas. Tokie tad Europos Sąjungos ir Šengeno privalumai. O Vengrija tai jau buvo egzotika. Tik įvažiavus patekome į nesibaigiantį 10 kilometrų kaimą, kur kas du (tikrai tikrai) kilometrai stovėjo po bažnyčią ir keitėsi neįskaitomi ir ilgi vietovardžiai. Buvo pavakarė, tad šeimynos labai tamsių ir ne tokio tamsaus gymio žmonių sėdėjo kiemuose, vynuogėmis apaugusiuose pavėsiuose, keliu vaikštinėjo jaunimas. Vienam kieme paprašėm vandens. Nieko nesupratom, ką atsakė. Rodė lyg ir atgal. Važiuodami toliau pastebėjome, kad pakelėje stovi hidrantai ir, panašu, kad naudojami. Būrelio moterų, laukiančių autobuso, ženklais paklausėme, ar galima tą vandenį gerti. Vėl, iš kalbos nesupranti, ar atsako teigiamai, ar neigiamai, tokia į nieką nepanaši ta vengrų kalba, tik iš kūno kalbos supratome, kad vanduo tinkamas.

O ketvirtadienį žaibai ir griaustinis mus palydėjo į Rumuniją. Šį kartą sienos kirtimo punktas buvo “tikras”. Net pasus paprašė parodyti. Buvo ir kiti oficialūs ženklai, prie kurių besifotografuojančius sutikome tris vokiečių dviratininkus. Jie kas metai pradeda kelionę ten, kur prieš tai baigė. Jų maršrutas tiksliai suplanuotas ir jiems tai buvo priešpaskutinė žygio diena.

Kaip mes tapome ūkio žinovais

Nuvažiavome daugiau nei 1500 kilometrų daugiausia kaimiškomis vietovėmis ir vietinės reikšmės keliukais. Iki šiol ryškai pirmauja Lenkija. Kelių kokybė labai gera, net ir smulkūs keliukai yra asfaltuoti, kelio ženklai aiškūs ir reikiamose vietose. Pakelės sodybos gražiai sutvarkytos, apsodintos gėlemis, laukai nupurkšti J -žodžiu Europos injekcijos gerai pasisavinamos.Slovakija ir Vengrija kiek atsilieka. O vengriškas Rumunijos pakraštys kol kas atrodo gan atsilikęs. Net ir stambesni keliai duobėti (ir stipriai duobėti!), ženklų galėtų būti ir daugiau. Vienoje vietoje planavome sukti į smulkesnį keliuką, bet neradome ženklo, sustojome pasiklausti ir susirinkusi trijų vyrų taryba mums rekomendavo į šoną nesukti. Iš jų veidų matėsi, kad patys jie ten nevažiuotų, na bet jau esame įsitikinę, kad vietiniai ne visada yra teisūs, jie dviračiais į Lietuvą taip pat nevažiuotų! Nuvažiavome Rumunijoje kol kas tik apie 70 kilometrų, bet jau matėme kokius 30 arklių traukiamų vežimų. Kartais vežimaitį traukia ir asilas. Namai taip pat galėtų būti naujai padažyti, aplink vištos ir kiti praktiški gyviai vaikštinėja, gėlynams vietos nelikę. Kas gražiai atrodo, tai pinigai, naujosios Rumunijos lėjos. Lenkijoje šuliniai glaudėsi visai šalia kelio, Slovakijoje šuliniai dar vis turėjo svirtis, Vengrijoje mus stebino hidrantai, o Rumunijoje dar teks išsiaiškinti iš kur pas žmonės vanduo patenka J.

Nuotraukose vėl dažniausiai tik keliai ir mes iš nugaros ar iš priekio. Labai jau smagu mums gražiais ir ramiais keliukais važiuoti. Kol kas stebėjome, kaip žmonės gyvena čia ir dabar, gal vėliau ateis laikas ir po istorijos gilumas pasižvalgyti.

Cisna (Lenkija) - Simleu Silvaniei (Rumunija) 352 km