SubscribeGrįžus iš kelionės po Pietų Ameriką mus kalbino žurnallistė, bet straipsnis žurnale taip ir nepasirodė.
Dviračiais po Pietų Ameriką – skamba įspūdingai. Tačiau kodėl dviračiais ir kodėl į Pietų Ameriką?
Visada norėjome į kalnus. Buvome Tatruose, Alpėse, Altajuje, Sajanuose ir besidairant, kur dar norėtume nukeliauti užvaldė mintis apie Andus. O skristi per pusę pasaulio tik tam, kad per 3 savaites užsimetę kuprines apeitumėm vieną milijonąją dalį kalnyno, nusidriekusio per visą Pietų Ameriką, pasirodė juokingai maža. Norėjosi neskubant apžiūrėti, pačiupinėti, pauostyti, įsiklausyti, pamatyti, žodžiu, pagyventi gamtoje, atokiau nuo turistinių takų ir greitkelių. Dviratis tam tinkama priemonė. Esi nepriklausomas, važiuoji, kai to nori, stoji, kai to nori, žinai, kad niekur nevėluoji. Esi atviras sutiktiems žmonės ir gamtos stichijoms. Ir kol yra noro, atrodo, visai nesunku minti dviračio pedalus. Buvo momentų, kai atrodė, kad net važiuojant dviračiu vaizdai keičiasi per greitai.
Kuo ši kelionė buvo kitokia nei visos kitos?
Tai buvo pirma tokia ilga ir įvairi kelionė. Nuvažiavome nuo Ugnies žemės Argentinoje iki pusiaujo Ekvadore. Dviračiais numynėme kiek daugiau nei 7000 km ir dar dvigubai tiek autobusais, sunkvežimiais, laivais. Įspūdžių tikrai daug: pamatėme ir ledynus, ir džiungles, ir kalnus, ir dykumas, inkų šventyklų griuvėsius, miegojome ant didžiausio pasaulyje druskos klodo, vaikščiojome po kalnus, nuo kelio fotografavome krokodilus, pajutome, kas yra žemės drebėjimas ir tropinės liūtys, o kaimo, kuriame šventėme Kalėdas, gyvenimo ritmą neseniai sujaukė išsiveržęs ugnikalnis.
Koks pirmas vaizdas iškyla prieš akis prisiminus kelionę?
Argentinos šiaurė. Skubam kuo greičiau supakuoti palapinę ir leistis į kelią, kol dar ryto gaiva neišsisklaidė. Tokia ramybė ir džiaugsmas apima, kai matai, kaip kalnai keičia spalvas, vis trumpėja kaktusų šešėliai, girdi, kaip gurgžda dviračių padangos, jauti, kad visas kelias iki horizonto priklauso tau (na, gal ir dar keliems tau mojantiems ir pypuojantiems vairuotojams).
Kas kelionės metu buvo sunkiausia –ne tik fizine prasme, bet ir psichologine?
Vakarykštis nuovargis rytais pasimiršdavo. Sunkiausia kelionės metu buvo susitaikyti su mintimi, kad važiuodamas dviračiu esi nuolat matomas, išsiskiri, patrauki vietinių dėmesį ne mažiau negu jie tavąjį.
Ar teko daugiau pabendrauti su vietiniais gyventojais? Kokie tai žmonės?
Kelionės metu sutikom tik gerus ir labai gerus žmones. Patagonijoje, sustojus pakelėje atsipūsti, dažnai stabtelėdavo pravažiuojančios mašinos pasiklausti, ar viskas gerai, ar nereikalinga pagalba. Argentinos šiaurėje dažnai apsistodavome kempinguose, ir argentiniečiai būtinai prieidavo pabendrauti, pasiklausinėti, kas mes, iš kur ir kur važiuojame, parodydavo, kad jų palapinė štai ten ir jeigu ko prireiktų, nesivaržydami į juos kreiptumėmės. Jautėmės labai saugiai, o argentiniečių susidomėjimas buvo nuoširdus ir neįkyrus. Mums, lietuviams, iš pradžių labai neįprasta buvo pasisveikinti it atsisveikinti apsikabinant ir pasibučiuojant su ką tik sutiktais argentiniečiais. Smagu, kad lenkiančių mašinų pypavimas nereiškė, jog turėtume traukis iš kelio, tai buvo pasisveikinimas ir palaikymas. Ne kartą kelyje mus vaišino gaiviaisiais gėrimais ir mate- tradiciniu ir įprastu Argentinos, Čilės ir nemažos dalies Pietų Amerikos gėrimu.
Pliaupiant lietui Čilės Patagonijoje privažiavome namuką “vidurį niekur”, o lange bobutė stovi ir į vidų kviečia. Tris dienas pas ją viešėjome. Dengė stalą šventiniais indais ir vaišino, kaip įmanydama. Buvo akivaizdu, kad ne kas dieną Lili savo dieduką taip lepindavo. Gyvena sau dviese paprastai, buities per daug neslegiami. Kartą per mėnesi į gretimą kaimą malūnsparniu atskrenda bankas, pensiją išmoka. Stojęs lietų sezonas ir ką tik išsiritę viščiukai- “karštosios” naujienos. Išvažiavom autobusu, giedros taip ir nesulaikę. Bobutė Lili į kelionę spurgų ir arbatos įdėjo.
Bolivijoje žmonės santūresni. Kalnuose gyvenančios indėnės egzotiškai atrodo kasdien ant galvos dėvinčios katiliukus, kai kuriuose regionuose puoštus plunksnomis, susipynę ilgus juodus plaukus į dvi kasas, dėvinčios plačius rauktus ryškių spalvų sijonus, basos įsispyrę į basutes. Ant pečių margaspalvėje skaroje suvyniotas ramus kūdikis, o į sijoną įsikibę dar keli. Taip atrodančią senjorą gali pamatyti mojuojant kastuvu prie tiesiamo kelio ruožo ar pardavinėjant namie virtą sriubą, kurios puodas aprištas skaromis, kad neatvėstų ir įstatytas į karutį, kad būtų patogiau atstumti į miesto centrą. Daugumą vyrų pamatysi už žando užsikišus kokos lapų, kurių gali laisvai gali nusipirkti.
Kartą apžiūrėjome griuvėsius centrinėje Bolivijos dalyje ir kratantis akmenimis grįstu keliu pradėjo temti. Pasiprašėme pasistatyti palapinę prie kečua genties indėnų namelio. Kol ruošėmės nakvynei, aplink mus susirinko visa šeima. Stebėjosi jie mūsų negausia manta, bet mes stebėjomės ne mažiau, kai atnešė parodyti savo austas marškas. Vyras, kramtydamas kokos lapus pasakojo, kad bulvių užaugina tris derlius per metus, moteris, mums kalbantis, visą laiką verpė, berniukai seilę varvino apžiūrinėdami-iš tolo- mūsų dviračius. Vaišino čičia- kukurūzų alumi, virtomis bulvėmis su svogūnų ir aitriosios paprikos dažiniu. Paprašius nusifotografuoti, griežtai atsisakė, mat indėnai tiki, kad nuotraukoje lieka dalelė sielos.
Daug žmonių sutikome. Ispanų kalba trukdė pilnai išreikšti savo jausmus ir mintis, bet gal būtent todėl, susikoncentravęs į akių žvilgsnį, kūno kalbą, intonaciją kartais supranti daug daugiau nei pasakoma žodžiais.
Kokią Pietų Ameriką tikėjotės išvysti ir kokią išvydote?
Kai išvyksti į kelionę, save matai ne tik keliaujantį po šalį, bet ir suvoki save keliaujantį. Todėl sunku atskirti žemyną, kurio, tiesą sakant, tik dalį aplankėme, nuo mūsų pačių fizinių ir dvasinių potyrių. Išvažiuodami tikėjomės atrasti ne tik naujus kraštus bet ir kažką nauja savyje. Kokią tu matai šalį didžiąja dalimi priklauso nuo to, kaip pats jautiesi, mąstai, kiek žinai ir kiek sieki pažinti. Ir kartais negali paaiškinti, kodėl kelionės džiaugsmas tave aplanko paprastame kaimelyje ir nieko toookio nepajunti visų rekomenduojamoje aplankyti vietoje. Džiaugiamės, kad pavyko nuvažiuoti nuo Ugnies Žemės iki Titikakos dviračiais, kad sutikome tik gerus žmones, kad supratome, jog nuo tavo nusiteikimo, o ne nuo fizinio pajėgumo priklauso, kaip toli ir kaip ilgai tu važiuosi.
Kiek laiko praleidote kelionėje? Ar reikia būti labai turtingu, kad galėtum leisti sau šitokias atostogas?
Per dešimt mėnesių mes abu išleidome 26 tūkstančius litų įskaitant ir lėktuvo bilietus. Panašiai tiek būtų kainavusi trijų savaičių kelionė su turistine agentūra. Didžiausia prabanga - tai laikas, kurį gali sau skirti palikęs įprastą buitį- darbą, namus.
Jeigu reikėtų Pietų Ameriką apibūdinti penkiais žodžiais, ką pasakytumėt?
1.Būtina 2.Pietų 3.Ameriką 4.pamatyti 5.pačiam.
Ar kelionės keičia Jus pačius?
Tai kam tada keliaut, jeigu jos nieko nekeistų! Kartais pats to pasikeitimo nepastebi, kartais jo negali įvardinti, bet kelionės įsispaudžia veide (ir tiesiogine, ir perkeltine prasme).
Renkatės ne patogias kelionės, į kurias „viskas įskaičiuota“, o keliaujate individualiai. Kodėl?
Priežasčių daug. Pirma, kelionės planavimas- labai jaudinantis ir malonus etapas.
Antra, keliaudamas esi laisvas- nori, važiuoji šiandien, nori, tik poryt. Patiko vieta, pasilikai joje ilgėliau. Paskutinį kelionės mėnesį, spaudžiami laiko ir norėdami pamatyti Ekvadorą, keliavome autobusais. Supratome, kad sava transporto priemonė (kad ir dviratis) yra didelis privalumas. Važiuodamas autobusais keliauji iš miesto į miestą ir dažnai esi priverstas pirkti agentūros siūlomą kelionę, kad atidžiau apžiūrėtum, ką praleidai. Važiuodami dviračiais įsitikinome, kad gamtos grožis ne visada telpa į nacionalinių parkų ribas. O koks malonumas yra to grožio nesidalinti su kitais turistais!
Kelionių agentūros dažniausiai veža į “svarbius” taškus, kuriuose vietiniai jau pajutę turistų pinigų skonį ir į tave žiūri kaip į pinigų sumą, kurią tu privalai palikti. Keliaudamas individualiai turi daugiau galimybių rinktis, daugiau progų pabendrauti su vietos gyventojais, dalyvauti šeimos, kaimo šventėse. Dainuojantis diedukas gal ir nevilkės tautinių drabužių, o džiunglėse indėnas vietoj šiaudinio sijono dėvės džinsus- bet tai bus žmonės atliekantys kasdienius darbus, o ne vaidinantys spektaklį. Šypseną kelią Ekvadoro džiunglėse matytas turistų “medžiotojas” masinantis gringus nakvyne “autentiškame palmių lapais dengtame namelyje su biotualetu” (paprasčiausia lūšna su lauko tualetu už prabangaus viešbučio kainą).
O trečia, ir ne mažiau svarbu, yra tai, kad planuoji pagal savo kišenę.
Ar prieš keliones kruopščiai atliekate „namų darbus“ – tiksliai suplanuojat, kur apsistosit, ką pamatysit ir pan., ar viskas vyksta spontaniškai?
Visiems dešimt mėnesių, be abejo, iš anksto nepasiruoši. Prieš kelionę pradėjome mokytis ispanų kalbos, stengėmės kuo daugiau paskaityti apie tas šalis, jų kultūrą, ekonomiką, istoriją, gamtą, ieškojome internete kitų keliautojų aprašymų, važinėjomės dviračiais. Kuo daugiau tų namų darbų atlikta, tuo prasmingesnė atrodo kelionė, daugiau atpažįsti augalų, gyvūnų, reiškinių, supranti, apie ką rašo laikraščiai ir kalba žmonės. O dėl viešbutėlių ir muziejų darbo laiko tai jaudintis neverta. Įsigijus knygą-kelionės gidą tokią informaciją lengva susirasti. Lietuvoje nusipirkome Argentinos ir Čilės kelionių gidus pradžiai, o vėliau juos mainėme į kitų šalių knygas viešbutėliuose ar specialiuose knygynuose.
O spontaniškumo tokioje kelionėje apstu. Ryte išvažiavęs net nežinai, kur nakvosi kitą naktį.
