Laosas revisited

Kirtome sieną pigiau nei tikėjomės. Viena diena vėlavome išvažiuoti iš Kambodžos, ir tai turėjo mums kainuoti po dešimt dolerių, bet kažkodėl netikėtai Kambodžos pasienietis neatkreipė dėmesio į datą. Žinoma, būtų čia viskas kompiuterizuota, tokių dalykėlių neatsitiktų, bet mums tai tik į naudą. O Laosas kažkodėl netikėtai tapo vienintele šalimi, kur ant sienos mes davėme kyšį, įvardintą štampo mokesčiu. Kai pirmą kartą įvažiavome į Laosa, ant sienos muitininkai buvo išrašę, kiek kainuoja Laoso viza įvairių tautybių piliečiams, o žemiau įrašas kad apie tai, kad pasieniečiui esi skolingas dolerį už tai, kad jis padėjo tau štampą, kitą dolerį už tai, kad atvykai po kažkelintos ten valandos, dar dolerį už tai, kad atvykai savaitgalį ir visas raštas suštampuotas, pasirašytas, tai kaip ir nėra pagrindo ginčytis. Šį kartą jokių dolerių rinkliavą pateisinančių įrašų nebuvo. Pasienietis godžiai užsinorėjo po du dolerius nuo žmogaus. Vienas iš mūsų (gerai jau, nesakysiu kas) ko tai suskystėjo ir nesiėmė žaisti žaidimo “durnas, kurčias, aklas”, tai teko antram iš mūsų pasiūlyti du dolerius vietoj užsiprašytų keturių ir vartai į Laoso miškus, laukus ir klonius pravėrė. 

Užvažiavome į salą Mekongo upėje! Mekongas seklus, kupstai kyšo, turistukams terasos virš vandens pastatytos, vaišinkis, gaivinkis, tik šypsosi visi. Nežino jie, kad mes jau 35 km Laosu numynėm, o vis dar pinigų neišsikeitėm. Bet čia sala turistinė. Apsistojus Tomas nuvažiavo bankomato kankinti, nes saloje bobulės labai jau netikslų dolerių keitimo kursą žino, o bankomatas yra!

Laose, kaip bebūtų keista, sutikome daug dviratistų, iš kurių dviems poroms apie 60 metų. Gal pamenat, ir aną kartą Laosas buvo viena iš tų vietų, kur dažnai stodavome pleptelėti su kolegomis dviratistais, iš kurių dalis atmynusi iš Europos, dalis po Pietryčių Aziją dviračiais važiuoja, o dar kiti tik dėl Laoso atsiskraidino dviračius. Matyt visa tai todėl, kad kelių nėra labai jau daug, tai visi ir susitinka.

Iš pirmo žvilgsnio laosiečiai gyvena stabiliau, čia jau senai nebuvo didesnių perversmų, ne taip, kaip Kambodžoje, ir tai matyti jų paprastoje buityje. Viskas kaip ir per daug nuo Kambodžos nesiskiria, bet takeliai, tvorelės ar dar kokie sunkiai įvardinami ženklai byloja, kad toje vietoje pragyveno ne viena karta. O gyvenimas gal net dar lėtesnis nei kaimyninėje šalyje - guli visi kiauras dienas hamakuose ir dinderį muša. Ir ten, kur rajonai neturistinai, paprasta nėra. Išalkę užsukam į kokį kioską, klausim, turit ryžių, moteriškė rėkia per visą trobą kitai, ei, ar mes turim ryžių, ta antra (garantuotai gulinti hamake) rėkia atgal, kad ne. Tada mes klausiam, gal kavos išvirtų, tada pirmoji rėkia antrai, ar išvirsi kavos, ta antra rėkia pirmai, tingiu :) Taip ir išvažiuojam.

Keltas per Mekongą. Tilpo keturi motociklai, du mūsų dviračiai ir dar pora pėsčiųjų.

Tailande kokosus skynė beždžionės, o Laose paprasčiau pačiam į palmę įsilipti :)

Žvejai pasiruošę košti Mekongo vandenis.

Plytų fabrikėlis.

Berniukas laisto kelią, kad nedulkėtų.

Tipiškas vaizdelis važiuojant pagrindinių kaliu palei Mekongą Laose.

Džiūsta mėsiokai.

Dienai sustojome Paksėje. Vietnamo vizą padarė per dešimt minučių, tad likusią dienos dalį ramiai leidome viešbutėlio terasoje.

Paksės pagundos.

Dienos darbai Lao stiliumi.

Žalumynai turgelyje.

Dar viena tipiška pakelė.

Nuvažiavome šimtą kelis kilometrus ir tik ryte paaiškėjo, kad iki viešbutėlio tereikėjo numinti dar kokius penkis kilometrus. Kovą buvo labai karšta ir sausa, bet būtent tą naktį, kai mes statėme palapinę žaibavo, griaudė ir lynojo.

Mekongo intakas.

Mums patiko iš senų padangų sumeistrautos šiukšlių dėžės.

Kolegos kanadiečiai. Tą rytą, kai jie mus užklupo valgančius arbūzą, jie buvo numynę 76 kilometrus, kai mes tik 32. Bet gi ne kilometruose laimė. Jų kelionė besitęsusi beveik metus turėjo baigtis po trijų savaičių ir jau po dviejų dienų moteriškė turės eiti į darbą. Tada dar neįtarėm, kad ir mūsų po penkių savaičių laukia panašus likimas :)

Mėsiokas Tomo dantyse.