Kertame pusiaują. Pare-Pare (Sulawesi) - Nunukan (Borneo).

|3 comments

Šį kartą kruizas buvo visai pavykęs. Laivu kiaušinių plaukė daug kartų daugiu nei žmonių. Žmonių plaukė kokius tris kartus mažiau negu gultų, jau neskaitant gultų, užkrautų kiaušinių dėžėmis. O viršutiniai laivo aukštai su kajutėmis iš viso buvo negyvenami. Du vakarus, dvi naktis ir du rytus denį turėjome išskirtinai sau. Niekas iš keleivių nerodė susidomėjimo aplinka - besikeičiantys debesys, Sulawesio kranto linija, pora delfinų, be bangelės vandenynas plukdantis tonas šiukšlių buvo mūsų vienų.

Dar gerokai prieš patenkant į Sulawesį mus viliojo miestas Toli-Toli. Galvojom, kad simboliška būtų buvę iki ten nuvažiuoti dviračiais. Gavosi kiek kitaip. Iš laivo žvelgėme į Toli-Toli, o paskui nuplaukėme dar toliau.

Tada kirtome pusiaują. Apturėjome trumpiausią saulėlydį. Alpink telkšojo ramūs ramūs vandenys.Štilis.

Nunukane net akiniai rasojo nuo drėgmės ir karščio. Borneo sala. Dieną pabandėme pavažiuoti kairę ir į dešinę, bet nepamatėme nieko, dėl ko būtų buvę verta pasilikti dar dienelę kitą. Ant pečių susinešėme dviračius į nedidelį laivą, o jis mus nuplukdė į Tawau - jau Malaizijai priklausantį miestą.

Prisipažinsim, su noru palikome Indoneziją. Bet mielai dar kartą į ją grįžtume.Vis tik įdomi šalis, egzotiška, turinti visko daug, ir dar nevisai viskas nublizginta ir padėta turistui suvirškinti. Žmonės kaimeliuose gyvena labai paprastai - kas rytą apsišluoja aplinkui ir išmeta šiukšles į priešais telkšantį vandenyną, piketuoja gatvėje, kad valdžia išleistų iš cypės vietos didvyrį, kuris nacparke žvejojo senais tradiciniais metodais - bombomis ir su džiaugsmu sveikina kiekvieną pro šalį minantį dviratistą.

Keleiviai jau visi seniai sulipę į laivą, o kiaušinius vis dar krauna ir krauna :)

Toli liko Toli-Toli, o mes nuplaukėme dar toliau.

Maistas buvo įskaičiuotas į bilieto kainą :)

Nauji marškinėliai.

Trumpiausias saulėlydis ties pusiauju.

Tomas, žvelgiantis į pusiaują :)

Mes abu ant pusiaujo, o fone trumpiausias saulėlydis :)

Štilis.

Artėjam prie Nunukan miesto Borneo saloje.

Nunukano uostas.

Pasienio kateris su patranka.

Laivo įgula.

Nunukano krovikai.

Tuoj ir mūsų dviračiai keliaus į laivą, kuris mus išgabens iš Indonezijos.

Mieli žmonės ir jų dailūs tvarkingi namukai Sulawesio saloje.

|4 comments

Turim planą A ir planą B. Vienu atveju per dešimt dienų apvažiuoti nemažą ratuką per įdomų regioną, garsų savo laidojimo tradicijomis ir savita architektūra. Kelias per kalnus ir tektų minti primygus, panašu, net be laisvadienio. Antru atveju apvažiuoti nedidelį ratuką ir turėti daug laisvadienių neturistiniame mieste. Ir visa tai todėl, kad laivai tarp Sulawesio salos ir Borneo salos plaukioja neritmingai kas kokios dvi savaitės. O nukelti laivo vėlesniam laikui negalime, nes baigiasi mūsų Indonezijos viza. Kaip mes nemėgstame derintis prie viešojo transporto! Tai buvo vienas iš keleto argumentų nevažiuoti į Filipinus – tie lėktuvai,  laivai ir vizos mūsų visai nežavi. Filipinus paliksim tiems laikams kai jachta plaukiosim ;)

Žmonės mieli iki negalėjimo! Tris naktis prašėme leidimo statytis palapinę šalia žmonių, nes viešbučių pakelėje nėra, o tuščios žemės irgi. Statydavome palapinę su kokių penkiolikos dvidešimties žmonių palaikymu. Ryte dar išlįsti nespėjam, dar tik užtrauktuką klebinam, o lauke choras jau “Good morning misteeeeeer!” šaukia. O tada stebi, kaip mes valgom papają ir visam kaimui, tiems, kurie tiesiogiai nestebi, perduoda, kad užsieniečiai papają valgo. O tada dar dvi papajas prie kojų paguldo ir dar didįjį greipfrutą prideda.

Mes kaip zoologijos sode, į kurį šimtą pradinukų atvežė. Visi laimingi, džiūgauja, spiegia, juokiasi, pirštais rodo, o mes kaip tie, aptvertieji, kurie niekur dingti negali .

Supratome savo galimybių ribas ir nusprendėme pasislėpti nuo to mielumo viešbutėlyje, tai yra vykdom  planą B.

Nemėgstame mes savo sausainiasi su niekuo dalintis...

Čia mus vaišino sausainiais, bet, deja, neturėjo tinkamos padangos.

Kakavmedžio vaisiai.

Kiekvieną minutę mus stebėjo :)

Palaikymo komanda vakare...

... ir ryte. Savą papają Tomas kemša, o dovanotos prie kojų guli :)

Ne vienas namas turėjo tokius "langus". Jei nori, visus matai, o tavęs niekas nemato.

Kitą padangą, kad ir siauresnę nei mums reikėtų, pirkome pirmoje pasitaikiusioje vietoje už 150 kilometrų.

Kolega dviratistas :)